Kategorijos
Kairiosios idėjos

Anapus šeimos vertybių gynybos

Šias neramiais ekonominės bei socialinės nelygybės laikais neišvengiamai iškyla įvarūs nacionalistiniai bei religiniai judėjimai, kurie pasisako už „tradicines“ bei „šeimos“ vertybes. Pagrindinė šių grupių idėja yra priešintis liberaliajai globaliai tvarkai, kuri nepajėgi užtikrinti ekonominio daugumos saugumo. Tokio tipo kampanijų galima rasti beveik kiekvienoje šalyje ir Lietuva nėra išimtis. Didysis Šeimų Gynimo Maršas Vilniuje vyko 2021 m. gegužės 15 d. Šiame kontekste reikalinga šio renginio, minėtų judėjimų bei jų idėjų analizė.

Pradėkime nuo to, jog tradicionalistų frontas kupinas kritinių problemų. Nacionalistų judėjimai pasižymi pagrįsta liberaliosios krypties kritika. Teisingai teigiama, jog globalizacijos konsensusas, kuris vyrauja jau kelis dešimtmečius daugumai neduoda teigiamų rezultatų. Keliamas skambus tikslas – užtikrinti tautos, valstybės bei šeimos gerovę. Tai dažnai pateikiama kaip grįžimą atgal į geresnius laikus – tokia retorika pasižymėjo tiek „Brexit“ Didžiojoje Britanijoje, tiek Trump’o rinkiminė kampanija „Padarykime Ameriką vėl didžią“. Deja, nors ir iškeliamos ekonominės problemos bei kritikuojama turtinė nelygybė, tarp siūlomų sprendimų niekada neįtraukiamos būtinos ekonominės reformos, tokios kaip progresiniai mokesčiai, įperkamo nekilnojamo turto užtikrinimas, darbuotojų teisės ir t.t. Galiausiai, iš skambių pareiškimų lieka tik tas pats mažumos praturtėjimas daugumos sąskaita.

Atsigręžiant į Lietuvą, galime įvertinti paveiksliuką, kuris pateikiamas oficialiame minėto maršo puslapyje:

Idėja ginti tradicines šeimas galbūt ir skamba gražiai, tačiau pasigilinus pozicija pakankamai primityvi:

  • Įsivaizduojamų priešų ieškojimas LGBT bendruomenėje arba „genderizmo“ filosofijoje
  • Homofobija
  • Opozicija Stambulo konvencijai
  • Perdėtas šeimos svarbos, šeimyninių pareigų ir atsakomybių pabrėžimas
  • Ekonominių sprendimų trūkumas

Nors šūkis ir skambus, tačiau paveikslėlyje svarbiausia detalė yra keturių (!) vaikų šeimos vaizdavimas. Toks idealas yra nerealistiškas. Šiais laikais, daugumoje Europos šalių gimstamumo rodiklis gerokai žemesnis nei 2, o šeimų, kuriose auga daugiau nei vienas vaikas retėja. Bet kas pasisakantis už tokias šeimas privalo galėti atsakyti į kelis klausimas:

  • Kas uždirba tiek, kad galėtų aprūpinti tokią šeimą?
  • Kas gali įpirkti tiek gyvenamosios erdvės, kiek reikia daugiavaikei šeimai – butui ar namui?
  • O kaip dėl kitų pragyvenimo išlaidų?
  • Ar pinigus turėtų uždirbti vienas ar du pilnu etatu dirbantys žmonės?
  • Jei dirba abu tėvai, kas rūpinsis vaikais?

Mes turime žvelgti į mažėjančius gimstamumo rodiklius per teisingą prizmę, kuri didžiąja dalimi yra ekonominė. Mano nuomone, pagrindinė problema – per brangus nekilnojamasis turtas. Nei mikro-butų, nei mikro-namų, nei nuomos negalime laikyti suderinamais su šeima bei vaikais. Žmonės „nesirenka“ neturėti vaikų – jie neturi tam tinkamų sąlygų. Dauguma gyvena urbanizacijos, ilgesnių kelionių į darbą (galbūt tai negalioja tiems, kurie dirba iš namų COVID pandemijos metu), tos pačios 40 val. ar net ilgesnės darbo savaitės, kuri nekeičiama jau šimtmetį, neįperkamo nekilnojamo turto, atlyginimų augimo stagnacijos, ekonominės nelygybės, saugaus bei gerai apmokamo darbo trūkumo sąlygomis. Ar kas nors galėtų pasakyti, jog tai palanki aplinka šeimoms? Tokia ir ta „demografinės krizės“ paslaptis.

Jeigu šeimos ir yra puolamos, tai visai ne dėl „genderizmo“, ne dėl mažumos teisių ar nusisukimo nuo tradicinių vertybių. Grėsmė yra ekonominė.

Šioje vietoje galime įvertinti ir kitų autorių mintis:

„Delfi“ portalas išleido straipsnį šia tema – „Didysis šeimų gynimo maršas“ sukiršino valstiečius: turi labai kategorišką nuomonę. Jame pasisako Seimo narys valstietis Tomas Tomilinas:

Jo teigimu, toks renginys niekaip nepadės tradicinei šeimai.

„Šeimai nėra geriau nuo to, kad už ją kalba žmonės, savo pavyzdžiu nerodantys jokios pagarbos toms vertybėms savo politine žinia, kuri dažnu atveju yra tiesiog banali homofobija, neapykanta kitoms seksualinėms mažumoms ir apskritai neturėjimas, ką pasakyti politikoje, neišmanymas įstatymų, nesigilinimas į sudėtingas socialines, ekonomines problemas“, – pažymėjo parlamentaras.

Todėl, pasak T. Tomilino, dėl maršo organizatorių aršių viešų pasisakymų „šeimai daugiau kalorijų ant vakarienės stalo neatsiranda“.

„Mano galva, šis visas šaršalas labai palankus valdantiesiems, nes atitraukia dėmesį nuo esminių problemų, nuo to, kad žmonės darbus praranda, nuo to, kad pandemijos valdymas yra prastas“, – teigė Seimo narys.

Tomas Tomilinas (2021)

Žvelgiant platesniame kontekste, tos pačios problemos nagrinėtos ir 2020 m. kandidatės į JAV prezidento postą Elizabeth Warren:

Ekonomika yra šeimos vertybių branduolys. Bet kuri grupė, kuri yra rimtai nusiteikusi sumažinti skyrybų rodiklius, turėtų kreipti dėmesį į ekonominio streso mažinimą, kuris apkrauna santuoką. Bet kuri grupė, kuriai rūpi vaikai, būtinai turėtų domėtis paskolų sąlygomis bei jų sąlygomis ir tuo, jog dešimtys tūkstančių vaikų išspiriami iš namų. Ir bet kuri grupė, kuri teigia, jog Mama turi turėti galimybę likti namuose su vaikais, turėtų būti stipriai susirūpinę skolų spąstais, kurie įkalina milijonus vidurinės klasės moterų biuro kėdėse.

Elizabeth Warren & Amelia Warren Tyagi (2004) – The Two-Income Trap (p. 110-111)

Galiausiai, Richard Seymour paaiškina, kaip tradicionalistų ideologija naudojama pagrįsti ir įvesti regresines reformas. Be to, pasikliovimas šeimos rūpyba yra seksistiškas – neapmokamą darbą šeimoje dažniausiai atlieka moterys:

Valdžiai bandant reorganizuoti gamybą bei pakeisti klasių galios balansą, atakuojamas socialinis atlygis – tai yra atlygis už visuomenės funkcionavimui būtiną rūpybos veiklą, kuri kitu atveju neapmokamaa. Šitaip grįžtama prie tradicinės „šeimos vertybių“ arba patriarchijos ideologijos. David Cameron teigimu: „Šeima yra svarbiausias dalykas mano gyvenime. Aš manau, jog šeima turėtų būti pats svarbiausias dalykas valstybės gyvenime, nes tai yra geriausia gerovės valstybė, kurią esame turėję. Šeimoje auginami vaikai bei rūpinamasi senoliais bei visais kitais dalykais“. Paramos pragyvenimui apribojimai, tarp kurių yra ir „miegamojo kambario mokestis“ [bedroom tax], yra pateisinami bandymu jėga vėl apjungti išsklaidytas šeimas, tam, kad tiek jauni, tiek seni būtų ne valstybės, o dirbančių suaugusiųjų atsakomybė.

Richard Seymour (2014) – Against Austerity: How We Can Fix the Crisis They Made (p. 147)

Žmonės dažnai klausia – kas tie žmonės, kurie dalyvauja nacionalistų judėjimuose? Iš kur jie? Turėdami omenyje religinę pusę (Bažnyčia), Rusijos įtaką Lietuvoje bei verslo interesus, galime įvertinti kategorizaciją, kurią mums pateikia Graikijos parlamento narys Yanis Varoufakis. Jis įvardija, jog mes gyvename Autoritarizmo dvynių (Twin Authoritarianism) laikais, t.y. Liberaliojo Isteblišmento (Liberal Establishment) bei Nacionalistų Internacionalo (Nationalist International). Akivaizdu, jog patriotiniai, tradicionalistiniai, „šeimos vertybių“ judėjimai patenka į antrąją kategoriją.

Kaip taisyklė, kai visuomenėje pradedama kalbėti apie šeimos vertybes, galime būti tikri, jog jau nėra gerai. Tai reiškia, jog valstybinės ir socialinės paslaugos tapo tokiomis silpnomis, jog jos nebegali tinkamai visų aprūpinti ir dėl to jų funkcijos deleguojamos paskutiniam rūpybos bastionui visuomenėje – šeimai. Tai dar labiau prisideda prie šeimos apkrovimo ir tai toliau gilina visuomenines problemas.

Apibendrinant, tradicionalistų judėjimai yra reakcija į ekonominę nelygybę. Žmonių dalyvavimo priežastis nėra besąlyginis sutikimas su išreiškiamomis pozicijomis, o politinių alternatyvų paieška, nes liberalai yra giliai verslo kišenėse ir negali išspręsti ekonominės neteisybės. Todėl vadinti žmones kvailais, užmanipuliuotais, neišsilavinusiais, kaimu, vatnikais, alkoholikais yra niekas daugiau kaip atsisakymas pamatyti ir spręsti gilesnes problemas.

Kategorijos
Radikalus biheviorizmas Įvadinė serija

Įvadas į radikalųjį biheviorizmą (Trečia dalis – Aplinka, laipsniški pokyčiai ir paveldimumas)

Pirma bei antra įvadinės serijos dalys.

Akivaizdu, jog šio blog’o teorinis pagrindas didelę reikšmę suteikia aplinkos vaidmeniui bet kokio gyvūno ar žmogaus elgesio formavimuisi. Neišvengiamai gali iškilti klausimas – kaip apibrėžiama organizmo aplinka? Be to, daug dėmesio jau skirta analogijų tarp Darvin’o natūralios atrankos bei Skinner’io pasekmių atrankos aiškinimui. Atsakymų bei tolimesnių sąsajų paieška tęsiasi šioje trečioje įvadinės serijos dalyje.

Antroje dalyje pateikiamas elgesio apibrėžimas, kuris praplečia tradicinį suvokimą bei įtraukia vidinį elgesį (mintis, jausmus ir t.t.). Radikalaus biheviorizmo kontekste, toks pat praplėtimas taikomas ir aplinkos apibrėžimui. Aplinka suvokiama kaip visi dalykai/kintamieji, kurie veikia organizmo elgesį – į tai įeina tiek išoriniai kintamieji, tokie kaip oro temperatūra, apšvietimas, kiti žmonės, tiek vidiniai arba privatūs kintamieji, pvz. įvairių medžiagų kiekis kraujyje, bet koks skausmas (kitais žodžiais audinių pažeidimai) ir t.t. Vienintelis skirtumas tarp išorinių bei vidinių kintamųjų yra jų veikimo apimtis – kambario temperatūra veikia kelis žmones, o dantų skausmas tik vieno žmogaus aplinkos dalis. B.F. Skinner’is rašo:

Kai sakome, jog elgesys yra aplinkos funkcija, terminas “aplinka“ reiškia bet kokį reiškinį visatoje, kuris gali paveikti organizmą. Tačiau dalis visatos yra atitverta paties organizmo viduje. <..> Kitais žodžiais, kiekvieno individo maža visatos dalis yra privati. Mums nebūtina daryti prielaidos, jog įvykiai vykstantys organizmo viduje būtent dėl šios priežasties turi ypatingų savybių. Privatus įvykis atskirtinas ribotu prieinamumu, bet ne, kiek žinoma, specialia struktūra ar prigimtimi.

B. F. Skinner (1953, p. 257) – Science and Human Behavior

Apsibrėžus elgesį bei aplinką, norėčiau pabrėžti, jog vidinė organizmo būklė gali būti suvokta tiek kaip elgesys, tiek kaip organizmo aplinkos dalis. Gali pasirodyti, jog šis faktas prieštarauja pats sau, tačiau jei klausimą formuojame kitaip, t.y. “Ar mūsų elgesys daro įtaką tolimesniam mūsų elgesiui“, problemų nebekyla. Bet kokiu atveju, norėčiau palikti šios temos plėtojimą kitam įrašui.

Galime pratęsti analogijų tarp Darvin’o bei Skinner’io paiešką. Žmogus susipažinęs su evoliucijos teorija, žinos, jog bet kokio rūšies požymio pasikeitimai neįvyksta staiga – dideli pakitimai gali tęstis tūkstančius ar net daugiau kartų̃. Požymio kaita vyksta palaipsniui – mažais žingsniai, kur bet kuri tarpinė forma kažkuo naudinga (t.y. didinanti reprodukcijos tikimybę) organizmo protėvių išlikimui. Kaip pavyzdį galima paimti akies evoliuciją – tai sudėtingas organas, kuris išsivystė palaipsniui ir kurio evoliucija turi gerą paaiškinimą – rekomenduoju šį video.

Panašus mechanizmas randamas ir radikaliame biheviorizme. Tyrinėjant elgesį, dažnai matysime, jog jis nesusiformavo staiga – dabartinis elgesys turi ilgą mažų/palaipsnių pasikeitimų istoriją, kurioje kiekvienas žingsnis suteikia pastiprinančias pasekmes ir dėl to turi padidėjusią tikimybę panašiomis sąlygomis pasikartoti ateityje. Pora pavyzdžių:

  1. Gyvūnų treniravimas – mokant augintinį atlikti triuką, tarpinės elgesio formos pirmiausia parenkamos/pastiprinamos (taip pat vadinama formavimu [ang. shaping]), video.
  2. Mokymasis kalbėti – iš pradžių pastiprinamos bet kokios kūdikio/vaiko verbalizacijos (kontrolė negriežta). Vėliau, kontrolė konkretesnė, kai tik tam tikri garsai/garsų kombinacijos/žodžiai pastiprinami – tarkime, maistas nuspėjamai suteikiamas, kai sakomi žodžiai “maistas“ arba “valgyti“ ir panašiai.

Matome, jog ne visas organizmo elgesys paveldimas – akivaizdu, jog per savo gyvenimą žmonės išmoksta kaip, daugiau ar mažiau efektyviai, elgtis savo aplinkoje. Ši organizmo galimybė išvystyti naujas elgesio formas (mokslinis terminas operantinis sąlygojimas) yra paveldimas požymis. Dar kartą galime pasiremti Skinner’iu (1953):

Sąlygojimo procesas taip pat turi išgyvenamąją vertę. Per kartas aplinkai keičiantis, ypač kalbant apie išorinę palyginus su vidine, negali išsivystyti paveldimi mechanizmai atitinkamiems refleksiniams atsakams. Dėl to, organizmas gali būti pasiruošęs išskirti seiles, kai tam tikros cheminės medžiagos stimuliuoja burną, tačiau jis negali įgauti papildomo pranašumo išskirti seiles prieš paragaujant maistą, išskyrus tuo atveju jei fizinė maisto išvaizda išlieka tokia pati skirtingose aplinkose bei skirtingu metu. Gamta negali numatyti, jog tam tikros išvaizdos objektas bus valgomas, evoliucinis procesas gali tik suteikti mechanizmą, kurio pagalba individas įgauna atsakus konkrečioms aplinkos savybėms po to, kai jos sutinkamos. Kur baigiasi paveldimas elgesys, paveldimas sąlygojimo proceso kintamumas prasideda.

B. F. Skinner (1953, p. 55) – Science and Human Behavior

Tuo baigiu šiandienos įrašą. Ši teorija yra mano individualios istorijos dalis, kuri stipriausiai veikia mano elgesį – tradiciniais terminais naudojuosi radikalaus biheviorizmo sistema suvokti pasaulį. Tikiu, jog turime pradėti šia teorija/mokslu, nes jos pagrindai nėra sudėtingi ir labai padės mums atpažinti tiek asmeninių, tiek visuomeninių problemų priežastis.

Kategorijos
Kairiosios idėjos

“Prasti“ 2020 m. matematikos brandos egzamino rezultatai

2020 m. rugpjūčio 5 d. buvo paskelbti jau daug apkalbėti ir aprašyti 2020 m. matematikos valstybinio brandos egzamino (VBE) rezultatai. Turbūt tai, ką daugiausiai žmonės girdėjo apie juos yra, jog jo neišlaikė beveik trečdalis mokinių ir bendrai rezultatai yra “prasti“. Norėčiau surašyti komentarą apie šį egzaminą, rezultatų aiškinimą bei bendrai švietimą iš kairiojo radikaliojo biheviorizmo perspektyvos.

Šio įrašo esmė trumpai:

Lietuvos švietimo ministerija bei nacionalinis egzaminų centras (NEC) kiekvienais metais atlieka visuotinį/nacionalinį valstybės sociologinį, socioekonominės padėties, nelygybės tyrimą – jį vadiname brandos egzaminais. Brandos egzaminų rezultatuose tiesiogiai atsispindi socioekonominė nelygybė – mažiau pasiturintys bei gyvenantys mažesniuose miestuose mokiniai gauna mažesnius įverčius (1 įrašas, 2 įrašas). Gilėjant nelygybei visuomenėje bendri egzaminų rezultatai tik prastės – vienintelis sprendimas yra ne švietimo sistemoje, o socioekonominės nelygybės mažinime.

Tolimesniems komentarams naudojausi brandos egzaminų rezultatais, kurie skelbiami NEC puslapyje – Egzaminų rezultatai. Pats pateikimas yra tikrai prastos kokybės – paaiškinimą kodėl pateikiu apačioje.

Pirmiausia pasižiūrėjau į pastarųjų 5 metų statistiką, t.y. neišlaikiusiųjų matematikos VBE procentą – bendrą procentą, Kauno miesto, Marijampolės savivaldybės bei 2 mokyklų – Biržų “Saulės“ gimnazijos bei Vilniaus licėjaus. Daugiausia diskusijų sukėlęs skaičius – šių metų bendras neišlaikiusiųjų procentas – 2020 m. matematikos VBE neišlaikė 31,69% laikiusiųjų.

MetaiBendras %Kauno m. %Marijampolės sav. %Biržų “Saulės“ gimnazijaVilniaus licėjus %
201610,52 %6,06 %15,77 %8,93 %0%
20175,36 %3,54 %7,05 %0,78 %0%
201812,39 %8,46 %13,72 %15,50 %0%
201917,47 %9,13 %11,68 %19,01 %0%
202031,69 %23,76 %32,34 %25,23 %0%
Neišlaikiusiųjų procentas matematikos VBE

Ar visiems blogi rezultatai?

Pirmiausia norėčiau iškelti šį klausimą – ar iš tiesų galima apskritai sakyti, kad “prasti“ rezultatai? Ar visiems? Kam jie prasti? Gal kažkam jie geri?

Atkreipiu dėmesį, jog iš lentelėje pateikiamų skaičių galima matyti, jog skirtumai tarp regionų ir mokyklų yra milžiniški – bendros tendencijos yra, jog miestų mokyklas bei mokyklas, vykdančias atrankas, lankantys mokiniai egzaminus (ne vien matematikos) išlaiko žymiai geriau nei mažesnėse gyvenvietėse arba atrankas nevykdančias mokyklas. Matome, jog Vilniaus licėjaus neišlaikiusiųjų procentas metai iš metų yra 0. Ar tai atsitiktinumas? Akivaizdu, kad ne ir taip pat turėtų būti akivaizdu, jog tam yra logiškos priežastys.

Netgi bendrame diskurse vis gilėjanti socioekonominė nelygybė neišvengiamai iškyla, pvz. šiame DELFI straipsnyje:

„Matome, kad šiais metais turime apie 600 abiturientų iš privačių mokyklų, kurie, palyginti su kitų rezultatais, gan sėkmingai išlaikė egzaminą. Tai leidžia daryti prielaidą, kad rezultatams daro poveikį mokinio socialinė, ekonominė ir kultūrinė aplinka“

Švietimo, mokslo ir sporto viceministrė Jolanta Urbanovič

Atrodo, jog užkabinus šią giją turėtų siūlytis adekvatūs klausimai ir sprendimai, tačiau toliau nutolstama į problemos mistifikavimus ir beviltiškus sprendimų siūlymus, pvz. “mokinių motyvacijos kėlimas“, “psichologų pasitelkimas“. Negalima priimti tokio problemos psichologizavimo, kai realios priežastys aiškios ir nesvarbu, jog nepatogu kalbėti, kad mūsų sistemoje ir mokinių aplinkoje tokios tendencijos užprogramuotos.

Nemažėjant socioekonominei nelygybei, nestabdant mažesnių gyvenviečių degradacijos, nesirūpinant nekilnojamojo turto įperkamumo klausimu, nepertvarkant regresinės Lietuvos mokestinės sistemos į progresinę, tolimesnės socialinės bei švietimo rezultatų tendencijos labai nuspėjamos. Ir sekančiais metais Vilniaus licėjaus, Kauno technologijos universiteto gimnazijos, Klaipėdos licėjus, Vilniaus Žirmūnų gimnazija, Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija (visos didžiuosiuose miestuose) ir kelių kitų mokyklų mokiniai egzaminus išlaikys geriausiai ir tarpas tarp jų bei visų kitų vis gilės.

Nors yra labai madinga, saugu ir lengva sakyti, kad “reikia investuoti/reformuoti į švietimo sistemą“, tačiau sprendimas nėra čia. Mokslo rezultatai yra didžiąja dalimi socioekonominės padėties atspindys ir sprendimas įmanomas tik sprendžiant ekonominės, socialinės, kultūrinės, regioninės atskirties bei nelygybės klausimus.

Koronaviruso efektas

Iš lentelės matyti, kad 2020 m. neišlaikiusiųjų procentas ryškiai didesnis nei ankstesniųjų metų. Galima numanyti, jog kažkuria dalimi tam įtakos turėjo nuo kovo mėnesio įvestas karantinas ir nuotolinis mokymas mokyklose.

Akivaizdu vėl, jog šie veiksniai egzaminų rezultatus neigiamai paveikė nevienodai – vėl labiausiai nukentėję tie patys mažiausiai privilegijuotų šeimų mokiniai. Šiuo metu tai nėra kritika pačiai karantino priemonei – problema, jog šios priemonės sąlygoja tolimesnį nelygybės gilėjimą. Posakis, jog “mes visi esame viename laive“ absoliučiai prasilenkia su realybe. Pakeisti jį iš dalies galima geresniu, tačiau taip pat netobulu – “esame toje pačioje audroje“. Situacija tokia, jog, kai kurie plaukioja laivuose ar valtelėse, kiti iš vis be plausto, o dar kiti galbūt yra sausumoje. Sąlygos išgyventi nevienodos ir rezultatas užprogramuotas.

Egzaminų duomenų pateikimas

Problema:

Švietimo sistema yra finansuojama visų Lietuvos piliečių/mokesčių mokėtojų, o brandos egzaminai bei jų rezultatai parodo Lietuvos švietimo sistemos bei skirto jai finansavimo rezultatus. Dėl to viešojo intereso reikalas yra gerai žinoti ir suprasti, kokie yra tie rezultatai – svarbūs atsakymai į klausimus ar, kaip, kam ir kur švietimo sistema duoda gerus rezultatus ir kur ne. Dabartinė rezultatų pateikimo forma yra nepatenkinama.

Šiuo metu NEC brandos egzaminų rezultatai yra pateikiami PDF formatu. Kiekvienas brandos egzaminas turi atskirą failą, juose rezultatai pateikiami apibendrintai pagal mokyklas, o pateikiama informacija:

  • Užsiregistravusiųjų skaičius
  • Laikiusiųjų valstybinį egzaminą skaičius
  • Laikiusiųjų valstybinį egzaminą procentas
  • Įvertinimai balais (skaičius laikiusiųjų gavusių įvertinama nurodomame tarpe):
    • 16-100
    • 16-35
    • 36-85
    • 86-100

Šitoks duomenų pateikimo yra nepatenkinamas, neatitinka duomenų tvarkos bei apibendrinimo reikalavimų – duomenys pateikiami netinkamu formatu, suteikiama labai mažai informacijos, pateikiamos išskirtos atkarpos, kurių pagrindimas abejotinas ir mažai prasmingas, iš pateikiamos informacijos sudėtinga vykdyti tolimesnes analizes bei palyginimus tarp mokyklų ir miestų ar regionų.

Sprendimas:

Duomenys turi būti skelbiami ne PDF formatu, o pageidautina CSV ir/ar XLSX formatais. Siūlau dvi naujas formas, kurios leistų aiškiai matyti realią švietimo sistemos situaciją bei atlikti papildomas analizes ir palyginimus.

1. Apibendrinta mokyklų forma – kiekvienas egzaminas turėtų atskirą lentelę, tačiau formoje turėtų būti įtraukiama papildoma informacija:

  • Mokykla
  • Miestas
  • Užsiregistravusiųjų skaičius
  • Laikiusiųjų valstybinį egzaminą skaičius
  • Vidurkis
  • Standartinis nuokrypis
  • Mediana
  • Pirmasis kvartilis
  • Trečiasis kvartilis
  • Šimtukų skačius
  • Neišlaikiusiųjų skaičius
MokyklaMiestasUžsireg.Laik.Vid.SDMediana100Neišlaik.
Apibendrinta mokyklų forma

2. Kiekvieno mokinio egzaminų rezultatų forma – informacija pateikiama be identifikacinės informacijos, o kiekviena eilutė yra vieno mokinio informacija. Pateikiama informacija (jei nelaikė egzamino – tuščia):

  • Mokykla
  • Lytis
  • Lietuvių kalbos VBE rezultatas
  • Anglų VBE
  • Vokiečių VBE
  • Rusų kalbos VBE
  • Prancūzų kalbos VBE
  • Matematikos VBE
  • Informacinių technologijų VBE
  • Biologijos VBE
  • Chemijos VBE
  • Fizikos VBE
  • Istorijos VBE
  • Geografijos VBE
MokyklaLytisLTENMATBIOFIZIST…
Kiekvieno mokinio egzaminų rezultatų forma

Ši forma leistų žmonėms susipažinti su visais švietimos sistemos rezultatais, atlikti daug gilesnes nepriklausomas analizes – tokias, kurių nepateikia NEC. Turint tokią formą, būtų įmanoma metai iš metų sekti ilgametes švietimo sistemos rezultatų tendencijas, būtų lengva matyti ar, kiek ir kur gilėja ar mažėja socioekonominė nelygybė Lietuvoje.

Pirma pastaba dėl asmeninių duomenų apsaugos – šių duomenų svarba yra ypatingai svarbi visuomenei – mes visi finansuojame švietimo sistemą. Dėl to turime teisę turėti bei žinoti šiuos duomenis, galėti susipažinti su jais ir juos analizuoti.

Antra pastaba dėl papildomos visų rezultatų formos – tai yra, galima pateikti ir visų egzaminų kiekvienos užduoties kiekvieno mokinio surinktų taškų skaičius.

Kategorijos
Radikalus biheviorizmas Įvadinė serija

Įvadas į radikalųjį biheviorizmą (Antra dalis – Elgesys, tradicijos ir komponentai)

<—— Pirma dalis

Pirmoje įvadinės serijos dalyje aptartas esminis selekcionizmo principas. Šioje antroje dalyje norėčiau pradėti kitų apibrėžimų apžvalgą, tam, kad galėtume išvengti nesusipratimų, kas yra labai dažnas reiškinys kalbant apie šią filosofiją.

Pradėkime nuo elgesio sąvokos. Nors šios sąvokos reikšmė gali pasirodyti akivaizdi, tačiau radikaliojo biheviorizmo perspektyvoje elgesys suvokiamas platesne prasme, lyginant su tradicine galvosena. Elgesys apibrėžiamas kaip bet kokia žmogaus ar kito gyvūno veikla – įskaitant tiek plika akimi matomus veiksmus (overt), tiek nematomą veiklą (covert), kurią stebėti gali būti sūdėtinga. Pvz. į atvirą elgesį įtraukiami kūno/galūnių judesiai, garsų leidimas ir t.t. Užslėptas elgesys, tuo tarpu, yra vidinė organizmo būklė – tradiciškai tai vadiname mintimis, jausmais, kognicijomis, motyvacija, asmenybe, valia, idėjomis, tikslais, vertybėmis ir t.t. Šio vidinio elgesio įtraukimas į elgesio sąvoką ir yra tai, dėl ko šis biheviorizmas vadinamas “radikaliuoju“ – visa organizmo veikla, atvira, tiek užslėpta, gali būti aiškinama naudojantis ta pačia teorine struktūra ir taikomi tie patys principai. Vienintelis skirtumas, jog šios elgesio rūšys skiriasi galimybėmis/sudėtingumu jas stebėti ir fiksuoti.

Tradiciniame mąstyma ir net psichologijos “moksle“ elgesio suvokimas apsiriboja atvirais reiškiniais, tuo metu vidiniams organizmo procesams suteikiamas specialus statusas ir vertinama lyg šiems paaiškinti reikalingi kiti mechanizmai. Filosofine prasme, šios koncepcijos toliau taiko materialistinį-idealistinį skirstymą, toliau tęsiamas dekartiškasis pasaulio suvokimas. B. F. Skinner’is (1971) turbūt kontroversiškiausioje ir tuo pačiu vienoje įdomiausių savo knygų “Anapus laisvės ir orumo“ (Beyond Freedom and Dignity) teigė:

Senovės graikų fizika ir biologija studijuojama tik istorinio tyrinėjimo rėmuose (joks šiuolaikinis fizikas ar biologas nesiremtų Aristotelio darbais), tačiau Platono dialogai vis dar užduodami skaityti studentams ir vertinami, lyg jie padeda paaiškinti žmogaus elgesį. Aristotelis nesuprastų nė puslapio šiuolaikinės fizikos ar biologijos, tačiau “Sokratas ir ko“ neturėtų daug problemų suprantant šiuolaikinius žmonių elgesio aiškinimus.

B.F. Skinner (1971) – Beyond Freedom and Dignity (p. 11)

Tęsiant analogijų tarp radikaliojo biheviorizmo ir evoliucijos teorijos paiešką, svarbu aptarti ateities reikšmę. Primenu, jog natūrali atranka veikia savaime be konkretaus tikslo ar iš anksto nustatytos krypties – nėra savaime “gerų“ ar “blogų“ bruožų, tik bruožai, kurie išliko praeities aplinkos sąlygose. Lygiai tą patį galima pritaikyti ir pasekmių atrankai – jei visas elgesys gali būti paaiškintas praeities įvykių (genetinio palikimo ir/ar sąlygojimo), tada nebereikia jokių elgesio priežasčių ieškoti ateityje. Šis principas visiškai paneigia elgesio tikslų egzistavimą, taip pat būtinybę dabartinį elgesį aiškinti kažkokiu ateities tikslu – pvz. šiuo metu mokausi ne dėl to, kad “turiu tikslą įstoti į universitetą“, o todėl, kad mano elgesys yra sąlygojimo ir pastiprinimų iš visuomenės ir tėvų rezultatas. Lygiai taip pat bet koks elgesio aiškinimas pvz. “turiu tikslą įstoti į universitetą“, buvo sąlygotas – elgesio priežastys vėl gi praeityje, o ne ateityje. Nesunku suprasti, jog tai reiškia lemiamą smūgį teleologijos filosofijai.

Suformuoti tvirtą teorinį pagrindą padės Fraley & Ledoux (1997) straipsnis “Biheviorologijos kilmė, statusas ir misija“, kuriame pristatomi 4 radikalaus biheviorizmo kaip gamtos mokslo komponentai:

1. Radikalūs bihevioristai vertina elgesį kaip natūralų reiškinį, taip pat atsižvelgia į įvykių nenutrūkstamumą erdvėje ir laike. Šie įvykiai, gamtos mokslų kontekste, sukaupia tirtiną natūralią istoriją.
2. Radikalūs bihevioristai pabrėžia elgesio kintamųjų eksperimentinę kontrolę ir šios kontrolės taikymą kultūriškai naudingais būdais.
3. Radikalūs bihevioristai laiko privačius reiškinius, tokius kaip mąstymą ar emocijas, užslėptu elgesiu, kuriuos lemia tie patys dėsniai kaip ir atvirą elgesį.
4. Radikalūs bihevioristai pripažįsta, jog mokslininkai taip pat organizmai, kurių elgesys, susijęs su mokslu ar ne, yra veikiamas tų pačių kintamųjų, kurie veikia kitą elgesį, ir į tuos kintamuosius įtraukiama mokslininkų mokslinė filosofija.

Fraley & Ledoux (1997) – Origins, Status and Mission of Behaviorology (p. 16)

Papildant ketvirtąjį punktą – taip kaip aš šneku, rašau ir aiškinu elgesį taip pat yra sąlygota. Todėl, moksliniai paaiškinimai, teisingi arba ne, taip pat mano asmeninės istorijos rezultatas.

Apibendrinant, šiame įraše aptartas elgesio apibrėžimas, pakomentuotas tradicinis šios temos aiškinimas ir pasiremta kitais autoriais praplečiant teorijos suvokimą. Man susidaro jausmas, jog jau dabar turime tvirtą pagrindą judėti pirmyn. Nors dar liko daug, ką reikia aptarti apie radikalųjį biheviorizmą, tačiau jau turėtų būti akivaizdi šios teorijos reikšmė ir socialinės/teisinės/politinės implikacijos. Tai aptarti turėsime daugybę galimybių tolimesniuose įrašuose.

Kategorijos
Kairiosios idėjos

Delfi straipsnio “Dėl mokymosi rezultatų kalti ne mokytojai, o iš esmės ydinga sistema“ apžvalga

2020 m. gegužės 27 d. puslapyje Delfi pasirodė straipsnis “Robertas Ramanauskas. Dėl mokymosi rezultatų kalti ne mokytojai, o iš esmės ydinga sistema“. Šiame įraše norėčiau pakomentuoti išsakytas idėjas:

1. Ideologinis klausimas

Autorius pavadinime įvardytą sistemą arba ideologiją vadina liberalistine-leftistine:

Tačiau mes dabar matome situaciją, kai visuomenė, o tiksliau nemažos dalies mokinių tėvų, labai pasigedo būtent tradicinio mokymo, su dominuojančiu mokytoju. Tai atrodo paradoksaliai, nes liberalistinė-leftistinė švietimo ideologija, atnešta į mūsų švietimą, labai propagavo sudaryti sąlygas atsiskleisti mokinių kūrybiškumui ir gebėjimams.

Kažin, ar tai normalu, bet tai vyksta. Ir tai lemia ydinga liberalistinė „mokinio krepšelio“ praktika, kurią pakeitus „klasės krepšeliu“ niekas nepakito. Mokyklų administracijos konkuruoja tarpusavyje dėl mokinių skaičiaus, nes viską lemia pinigai, finansavimo dydis. Todėl ugdymo kokybė lieka dar vienu mistiniu siekiu.

Tai nulėmė antrąją problemos pusę, beje, labai aktualią karantino laikotarpio mokymo(-si) situacijoje. Tai mokymo priemonės. Viena svarbiausiųjų yra vadovėliai. Jų rinka buvo neatsakingai liberalizuota. Leidyklos, o jos tėra pelno siekiančios įmonės, konkuruoja tarpusavyje leisdamos vadovėlius, dažnai labai neprofesionaliai parengtus, dar dažniau tampančius vienas kito kompiliacija, labai dažnai turiniu, nulemtu leidėjo (savininko) nuomonės ir virtusiais tiesiog „plataus vartojimo“ preke.

Susidaro jausmas, jog autorius nesuvokia arba nemato skirtumo tarp neo-liberalių kapitalistinių bei kairiųjų idėjų. Viena vertus pats žodis “leftizmas“ dažniausiai vartojamas žeminančia/menkinančia prasme, tai jau rodo neigiamą autoriaus nusistatymą. Kita vertus “klasės krepšelio“, o tuo labiau vadovėlių rinkos liberalizavimo praktikos tebūnie “liberalistinės“, bet nelabai siejasi su politinės kairės idėjomis.

2. Praeities aukštinimas

Autorius teigia, jog praeityje, kai kurie dalykai buvo geresni:

  • Meilės Lukšienės “Tautinės mokyklos“ koncepcija nuo kurios Lietuvos švietimo sistemoje nusisukta.
  • Nuvertintas žinojimas, o pabrėžiama proceso svarba.
  • Anksčiau neva galiojo vadovėlių ekspertavimas, kurie dabar, liberalizuotoje rinkoje, prarado vertę ir yra vertinami pagal marketinginių kampanijų sėkmę.
  • Panaikintas Pedagogikos institutas, kuris, autoriaus teigimu, rengė originalias metodikas ir mokytojo darbinę medžiagą.

Bendrai atrodo, kad autoriui kyla nostalgija kažkokiems mistiniams “geresniems“ laikams į kuriuos reikėtų orientuotis, tautiniam/patriotiškam/nacionalistiškam mokymui.

3. Autoritarizmo prieskoniai

Tačiau mes dabar matome situaciją, kai visuomenė, o tiksliau nemažos dalies mokinių tėvų, labai pasigedo būtent tradicinio mokymo, su dominuojančiu mokytoju.

Tačiau nebuvo imtasi kiek ryžtingesnio ir nuoseklesnio suomiškos patirties suvokimo ir įvertinimo. O tereikėjo tik išsiversti suomių švietimo koncepciją ir kitus dokumentus. Nutylimi ir kiti aspektai. Suomių švietimo sėkmė prasidėjo nuo „visuomenės sutarties“, kad apie švietimą, mokytojus arba gerai, arba nieko. Taip buvo pasiektas mokytojo profesijos prestižas, tapęs mistiniu siekiu mūsuose.

Autorius skundžiasi sumenkusiu mokytojo profesijos prestižu ir tame įmato prastų švietimo sistemos rezultatų priežastį. Iš citatos galima numanyti, jog pritariama kritikos mokytojams ribojimui. Tradiciškai tai vadinama laisvo žodžio apribojimu, tačiau radikaliojo biheviorizmo perspektyvoje tokia sąvoka problematiška. Pritarčiau, jog žmonių kaltinti dėl sisteminių/aplinkos bėdų nėra prasmės, tačiau pavojinga, jog tokie ribojimai bus taikomi ir sistemos kritikai.

Prestižo, autoriteto, tvirtos valdžios, kietos rankos politikos aukštinimas primena mintį išsakytą Herbert Read (1968) knygos “Velniop Kultūrą“ (To Hell With Culture) 4 skyriuje “Lyderystės kultas“:

Pati dažniausia šių latentinių [sadistinių/mazochistinių] tendencijų apraška yra universalus lyderystės reikalavimas; reikalavimas, kuris ne tik savo potekste, tačiau ir išraiškoje identiškas nacių doktrinai. Mokyklos raginamos berniukus ruošti “lyderystės užduotims“, iš studentų reikalaujama ugdyti lyderystės savybės, atrankos komisijos kariuomenėje, laivyne bei oro pajėgose tas pačias savybes laiko atrankos kriterijais. Netgi darbuotojai raginami rinktis savo lyderius – savo darbovietės prievaizdus bei pamainos vyriausiuosius. Politinėje sferoje įsisavinome Führerprinzip be išlygų.

Herbert Read (1968) – To Hell With Culture (p. 51)

4. Užuominos apie kitų valstybių patirtį

Šioje vietoje autoriaus poziciją sunku pavadinti nuoseklia. Iš pradžių susidarytų įspūdis, jog neigiamai atsiliepiama apie dvi “svetimas“ mums švietimo koncepcijas: (1) anglosaksiškąją ir (2) skandinaviškąją. Teigiama, jog šios koncepcijos (kurias galimai būtų sunku apibrėžti bei jos numanomai laikomos vėl liberalistinėmis-leftistinėmis) svetimos mentaliteto prasme bei netinkamos Lietuvai dėl nacionaline sudėtimi homogeniškesnio mokinių kontingento (ypač anglosaksiškoji).

Manau svarbu nepriimti Ramanausko teiginių apie tariamai nacionaline sudėtimi homogeniškesnę Lietuvą už gryną pinigą, o pasižiūrėti į statistiką. Didžiojoje Britanijoje 2011 m. 80,5% gyventojų save priskyrė “Baltųjų britų“ grupei, aišku miestuose dalis kitų etninių grupių yra didesnė. Lietuvoje 2011 m. populiaciją 84,2 % sudarė lietuviai, o Vilniaus mieste 63,2%, Vilniaus rajone 32,5%. Suomija šiek tiek priešingai autoriaus teiginiams dar homogeniškesnė nacionaline sudėtimi nei Lietuva – 2006 m. 93,4% populiacijos buvo suomiai, o 2018 m. 87,6% gyventojų gimtoji kalba buvo suomių. Taigi netgi priimant etninę grupę kaip svarbų kintamąjį formuojant švietimo koncepciją, matyti, jog galbūt šiuo kriterijumi anglosaksiškasis/skandinaviškasis modelis tiktų Lietuvai, o ypač Vilniaus apylinkėms.

Bet kokiu atveju, siūlyčiau visuomenę matyti kitu, daug prasmingesniu pjūviu, tai yra pagal socioekonominį statusą – t.y. pajamų lygį, gyvenamąją vietą. Kalbant apie pajamas, duomenis imu iš pasaulinės nelygybės duomenų bazės: Didžioji Britanija, Suomija, Lietuva. Lentelėje apačioje nurodytas pajamų pasiskirstymas populiacijoje 2017 m.:

ValstybėTurtingiausi 10%Viduriniai 40%Neturtingiausi 50%Kiek kartų*
Didžioji Britanija35,5%43,9%20,6%8,6
Suomija33,1%44,4%22,5%7,4
Lietuva36,4%45,6%18%10,1
Paskutiniame stulpelyje apskaičiuota kiek vidutiniškai kartų daugiau uždirba žmogus iš turtingiausių 10% nei iš neturtingiausių 50%

Iš duomenų susidaro vaizdas, jog pagal pajamas Lietuva heterogeniškesnė (mažiau homogeniška) tiek nei Suomija, tiek nei Didžioji Britanija. Taip pat gerai žinoma, bei jau esu straipsnyje Kaip Lietuvos švietimo sistema gilina nelygybę rašęs, jog vyrauja didelė nelygybė tarp Lietuvos miestų bei rajonų/kaimų. Nesunku pasižiūrėti NEC portale pateikiamus egzaminų rezultatus ir pamatyti, jog yra milžiniški daugiamečiai skirtumai tarp miestų ir rajonų mokyklų. Nori nenori kyla klausimas – ar tikrai Lietuva tokia homogeniška kaip autorius norėtų, jog mes galvotume?

Ramanauskas, kalbėdamas apie skandinaviškąją/suomiškąją sistemą prieštarauja pats sau – nors iš pradžių lyg ir sakoma, jog jų koncepcija Lietuvai netinkama, tačiau vėliau ji priimama kaip siekiamybė – pateikiami pavyzdžiai, jog Suomijoje pasiektas mokytojo profesijos prestižas, jog tinkamai išspręstas mokymosi kartelės ir pasiekimų klausimas.

5. Pamokų praleidinėjimas ir atsakomybė

Antra. Kovą žurnalas „Reitingai“ paskelbė informaciją, kad per mokslo metus Lietuvos mokiniai praleidžia 28 mln. nepateisintų pamokų. Be jokių pasekmių. Be tėvų atsakomybės. Tai, pagaliau, yra ir mokesčių pinigų išmetimas į balą.

Svarbu apibrėžti, jog radikalaus biheviorizmo perspektyvoje atsakomybė yra viso labo tokios sąlygos, jog už kažkokio veiksmo padarymą/nedarymą bus sulaukiama bausmės.

Akivaizdu, jog Ramanauskas nori, jog už pamokų praleidinėjimą būtų pasekmės bei bausmės tėvams. Vėlgi šiek tiek pasigilinus į statistiką ir mokslinius tyrimus, pasidaro aišku, jog pamokų praleidinėjimas bei žemesnis socioekonominis status yra susiję – Europoje pamokas dažniau praleidinėja vaikai jau taip iš mažiau privilegijuotų/mažiau uždirbančių šeimų. Jeigu užsiimsime šių vaikų ar šeimų baudimu, gausime sistemą dar bloginančią jų situaciją, o ne jiems padėsime:

Trečia, mūsų rezultatai patvirtina stiprų ryšį tarp pamokų praleidinėjimo ir socialinės atskirties. Jau ilgai žinoma, jog pamokų praleidinėjimas dažnesnis tarp žemesnės klasės vaikų.

Šių sąlygų fone, McIntyre-Bhatty (2008) bei Reid (2014) įspėja, jog atsakomybės perkėlimas jaunuoliams ar jų šeimoms nuo edukacinės, psichologinės ir socialinio darbo sistemos dėl pamokų praleidinėjimo gali privesti prie situacijos, kurioje vietinė valdžia rūpinsis vien pamokų praleidinėjimo dažnumu be šio reiškinio priežasčių analizės bei intervencijos.

Keppens & Spruyt (2018) – Truancy in Europe: Does the type of educational system matter?

6. Nesisteminė kritika

Matyt didžiausia straipsnio problema – prieštaravimas pavadinimui. Nors įvardijama, jog problemos sisteminės, tačiau kaltė permetama institucijoms bei žmonėms. Tai pamatyti galima iš vartojamo žodyno:

  • “Edukologai-ideologai“
  • “ŠMSM specialistų padrika impresija“
  • “Bėda, kad valstybė ŠMSM asmenyje nėra tokių standartų parengusi“
  • “ŠMSM ir jos dukterinės „firmos““
  • “Dabar, kad vadovėlis pasiektų mokyklas, privalomas beliko tik valstybinės kalbos komisijos grifas, ŠMSM kaip Poncijus Pilotas yra nusiplovęs rankas.“
  • “ŠMSM ministrai ir specialistai yra atitrūkę nuo tikrovės“
  • “Iš ministerijai pavaldžių institucijų mokytojai neturi realios naudos, tos įstaigos dirba pagal savo planą, tenkindamos tik joms suprantamus poreikius.“

Jeigu jau teigiama, jog kritikuojama sistema, ieškoma sisteminių problemų priežasčių, svarbu šį principą taikyti iki galo ir visiems – ne vien mokytojams, tačiau ir valdžios institucijoms. Tikrai negalime sakyti, jog ministerija ar valstybė egzistuoja vakuume ir nėra priežasčių esamai politikai. Kitu atveju turime klasikinį argumentą “blogas ponas“-“geras ponas“, jog išrinkus kitus žmones (pvz. autoriaus partiją), politika automatiškai pasikeis. Tai jau nebe sisteminė kritika, o dešinioji/nacionalistinė retorika.

7. Praleista proga

O tobulėti mokytojai nelinkę dar ir todėl, kad (tai būdinga provincijai ir periferinėms didmiesčių mokykloms) vis labiau krentant mokinių mokslumui tiek dėl mokinių motyvacijos, tiek dėl negebėjimo pasiekti pagrindinio ar net patenkinimo mokymosi pasiekimų lygio dėl patiriamų mokymosi sunkumų – vadinamieji specialiųjų poreikių vaikai – mokytojai vis labiau orientuoti į minimalius pasiekimus ir dar labiau išlaikyti tvarką bei drausmę pamokoje. Specialiųjų poreikių mokinių, ypač turinčių intelektinių ar psichologinių problemų, integravimas į bendrojo ugdymo mokyklas virto „stichine nelaime“.

Šioje vietoje autorius vėl pavojingai laviruoja ant specialiųjų poreikių vaikų kaltinimo slenksčio. O praleista proga yra atkreipti dėmesį į socialinę atskirtį – netgi autorius pamini, jog problemos būdingos provincijai/periferinėms didmiesčių mokykloms. Galbūt reikėtų pasigilinti kodėl bėdos kyla čia? Tada galimai ir siūlomi sprendimai būtų ne simptomų gydymas (mokytojai pagalbininkai), o priežasčių tvarkymas (socioekonominės atskirties mažinimas).

Apibendrinant, straipsnis bei išsakyta nuomonė paviršutiniški. Absoliučiai nekreipiama dėmesio į socioekonominę visuomenės struktūrą, atskirtį, o sprendimai įmatomi “tautinės mokyklos“ koncepcijoje. Lietuvos išskirtinumas pasauliniame ar europiniame kontekste vargiai gali būti pagrįstas. Dar vieną to įrodymą randame prancūzų ekonomisto Thomas Piketty (2020) naujausioje knygoje “Kapitalas ir Ideologija“ išsakytose idėjose:

Geresnis paaiškinimas yra, jog mažiau privilegijuotos klasės jaučiasi apleistos socialdemokratinių partijų (plačiąja prasme) ir šis apleidimo jausmas sudaro palankias sąlygas anti-imigrantų retorikai bei natyvistinėms ideologijoms įsišaknyti. Kol negrįš redistribucinės ambicijos, kurių trūkumas yra apleistumo jausmo priežastis, sunku pasakyti, kas gali sustabdyti šių palankių sąlygų tolimesnį išnaudojimą. (psl. 630)

Todėl, atrodo mažai tikėtina, jog šiandieniniai socialnatyvistiniai judėjimai sukurs ambicingus progresinių mokesčių bei socialinės redistribucijos planus. Labiausiai tikėtina, jog jiems atėjus į valdžią, jie paklius (nori, nenori) į fiskalines ir socialines varžybas ir bus priversti daryti viską, kas įmanoma skatinti nacionalines ekonomikas. Tik vedami oportunistinių paskatų Rassemblement National (RN) Prancūzijoje priešinosi turto mokesčio panaikiniui “geltonųjų liemenių“ krizės metu. Jei RN ateitų į valdžią, tikėtina jie mažintų mokesčius turtingiesiems, tam, kad pritrauktų investicijas, ne vien dėl to, kad tokia politika suderinama su jos senaisiais anti-mokestiniais instinktais bei nacionalinės konkurencijos ideologija, tačiau ir priešiškumas tarptautiniam bendradarbiavimui bei federalinei Europai verstų juos užsiimti fiskaliniu dempingu. Bendriau, ES disintegracija (arba valdžios galios ir anti-migrantų ideologijos sustiprėjimas ES) prie ko gali privesti nacionalistinių partijų išrinkimas, vestų prie socialinių ir fiskalinių varžybų suintensyvėjimo, nelygybės didėjimo bei stiprintų identitarinę retoriką. (p. 641)

Thomas Piketty (2020) – Capital and Ideology
Kategorijos
Radikalus biheviorizmas Įvadinė serija

Įvadas į radikalųjį biheviorizmą (Pirma dalis – Gamtos mokslai ir selekcionizmas)

Šiame blog’e bus nagrinėjami žmogaus elgesio klausimai. Tam, kad mane potencialūs skaitytojai suprastų norėčiau tinkamai pristatyti ir apibrėžti paradigmą, kuria remiuosi – šioje įvadinėje įrašų serijoje bus išdėstyti pagrindiniai radikaliojo biheviorizmo filosofijos principai.

Pirmiausia, svarbu sutarti, jog įmanoma objektyviai/moksliškai nagrinėti tiek žmonių, tiek kitų gyvūnų elgesį. Turbūt logiška, jog turi egzistuoti priežastys, dėl kurių žmonės elgiasi taip kaip elgiasi ir turbūt taip pat logiška, jog tas priežastis įmanoma atrasti. Tai reiškia, jog mums reikia turėti pakankamai duomenų apie asmenį ir jo/jos elgesį. Šios informacijos pagalba įmanoma atrasti prasmingus ryšius tarp praeities įvykių ir dabartinio elgesio, taip jį paaiškintant, taip pat įmanoma nuspėti elgesį ateityje bei, suvokus elgesio susiformavimo mechanizmus, tinkamai jį kontroliuoti. Šis požiūris yra natūralistinis bei materialistinis monistinis, ta prasme, jog jokių kitų nei objektyvių duomenų aplinkoje, kuriuos galima užfiksuoti, nėra reikalinga paaiškinti objektyvius faktus. Ši filosofija išvystyta 1953 m. B. F. Skinner’io knygoje “Mokslas ir žmogaus elgesys“ (“Science and Human Behavior“). Elgesio kontrolės klausimas labai svarbus pats savaime ir prie jo dar sugrįšime, tačiau šiuo metu pakanka pastebėti, jog jau ir dabar plačiai praktikuojame elgesio kontrolę. Pats akivaizdžiausias pavyzdys yra vaikų švietimas – mes mokiname vaikus, kaip jie turėtų elgtis visuomenėje.

Radikalus biheviorizmas yra selekcionistinė filosofija, kuri išplečia Darviniškąją natūralios atrankos koncepciją. Evoliucijos teorija ir natūrali atranka yra kertiniai moderniosios biologijos akmenys ir jų yra mokoma mokyklose (bent jau Lietuvos biologijos pamokose) ir tai yra geras pagrindas suprasti radikalų biheviorizmą. Natūralios atrankos esmė yra, jog bruožai individų, kurie išgyvena ir turi palikuonių yra “atrenkami“ ir šie bruožai natūraliai išlieka sekančiose kartose. Rezultate, konkretaus bruožo paplitimas rūšyje kyla. Iš kitos pusės, bruožai individų, kurie neišlieka tampa retesni arba išnykę. Šis procesas visiškai savaiminis, nes nereikalauja jokių išorinių jėgų. Atranka vykdoma tik aplinkos, kurioje yra organizmai.

B.F. Skinner’is pritaikė natūralią atrakną individo elgesio pokyčiams jo gyvenimo metu – ši idėja vadinasi pasekmių atranka (Selection by consequences). Elgesys, kuris yra pastiprinamas (turi teigiamas pasekmes, pvz. maistas, pinigai, draugiškumas, saugumas ir t.t.) išlieka ir turi didesnę tikimybę pasikartoti ateityje, o tuo metu nepastiprinamas elgesys (neturi pasekmių arba turi neigiamas pasekmes) išnyksta. Analogija natūraliai atrankai aiški – procesas savaiminis ir vyksta vien pagal organizmo sąveikoje su aplinka. Veiksmingas elgesys nustatomas (kitaip “atrenkamas“) aplinkos. Kitais žodžiais, ne organizmas “pasirenka“, kokie veiksmai bus pastiprinti, o aplinkos sąlygos nulemia, koks elgesys veiksmingas.

Iš karto galima pamatyti, jog ši filosofija deterministinė (tačiau su išlyga) – ateities elgesys visiškai nulemtas organizmo praeities – (1) jo genetinio palikimo kaip rūšies atstovo (natūrali atranka) ir (2) jo individualios istorijos sąveikoje su aplinka (pasekmių atranka) ir dabartinės būklės (pvz. deprivacijos būklės). Svarbu paminėti, jog organizmas negali įgauti neribotos elgesio įvairovės, nes egzistuoja genetiniai apribojimai. Pavyzdžiui, aš rašau šį tekstą dėl to, jog esu žmonių rūšies atstovas su ilga socializacijos, skaitymo bei kitų patirčių istorija, tačiau nesvarbu kokios aplinkos sąlygos, niekada negalėčiau išmokti savo kojomis iššokti 5 metrus aukštyn.

Praeitoje pastraipoje paminėtą išlygą gali būti nelengva suvokti. Išlygos esmė liečia elgesio tikimybę. Bet kokiomis sąlygomis, įmanoma daugybė elgesio variantų su tam tikromis tikimybėmis. Pvz., jei aš noriu šiandien pavalgyti ne namie ir yra 3 galimybės, tikimybės gali pasiskirsti šitiap: kiniečių maistas (60%), pica (20%), mėsainiai (15%), kitas maistas (5%). Iš anksto nėra įmanoma pasakyti, kaip aš elgsiuos, tik nurodyti ateities elgesio tikimybę. Organizmo praeitis nulemia tam tikro elgesio tikimybę – kartais ši tikimybė arti 100% ir beveik garantuota, jog elgesys pasirodys. Pavyzdžiui, norint išeiti iš kambario, pirmiausia reikia atidaryti duris – durų atidarymas visada bus pastiprintas, nes jis sukuria galimybes kitiems veiksmams/pastiprinimams. Iš esmės, radikalus biheviorizmas yra probabilistinė (tikimybinė) deterministinė filosofija – praeitis nulemia ne konkretų elgesį, bet elgesio variantus ir jų tikimybes.

Apibendrinant, šią teoriją nesunku suprasti, bet gali būti sunku paaiškinti. Šiame pirmame įvadinės radikalaus biheviorizmo serijos įraše, aptariau radikalų biheviorizmą kaip gamtos mokslą, ryšį tarp natūralios ir pasekmių atrankos bei galiausiai paaiškinau elgesio tikimybės idėją. Pratęsiu šį įvadą sekančiame įraše.

Antra dalis —–>

Kategorijos
Nekategorizuota

Kaip Lietuvos švietimo sistema gilina nelygybę

Prieš pradedant rašyti naują turinį, dar norėčiau įkelti 2018 m. gruodį parašytą ir to paties mėnesio 9 dieną užbaigtą straipsnį. Straipsniui parašyti impulsą suteikė girdimos mintys, kad vos ne visų socialinių problemų šaltinis yra prasta švietimo kokybė, o sprendimas yra gerinti švietimo sistemą ir žmonėms suteikti tinkamą išsilavinimą bei išprusimą. Manęs neįtikino toks aiškinimas, todėl norėjau giliau pasikapstyti koks švietimo sistemos vaidmuo sprendžiant ekonominę nelygybę ir kitas problemas. Prieš tai pora tam tinkamų citatų iš kairiojo Gyvenimas per brangus puslapio bei ekonomisto Ha-Joon Chang’o knygos “23 dalykai, kurių jums nesako apie kapitalizmą“:

Pamenate VU studento ir vieno Pro Patrios aktyvistų Vytauto Vyšniausko kalbą Seime, minint Sąjūdžio 30-metį? Taikliai identifikavęs Lietuvą šiandien kamuojančias problemas, Vyšniauskas godojosi dėl… šias problemas gilinančios tautinio švietimo stokos. Lyg pasiūlymas tarp eilučių išsakytas raginimas koncentruotis ties visa ko panacėja – tautiniu švietimu – neprimintų raginimo vėžį gydytis maldomis ar kokios nors kaimo čiauraunikės užkalbėjimais. Ar tai ir yra viskas, ką galima padaryti?

Gyvenimas per brangus (2018) – Be be pykčio

Yra stebėtinai mažai įrodymų rodančių, jog daugiau švietimo veda prie nacionalinio klestėjimo. Didelė dalis žinių įgyta ugdymo proceso metu iš tiesų neaktuali produktyvumo didinimui, nors ji įgalina žmones gyventi pilnesnį ir savarankiškesnį gyvenimą. Taip pat klaidina požiūris, jog žinių ekonomika stipriai padidino švietimo svarbą. Pirmiausia, pati žinių ekonomikos sąvoka yra problematiška, nes žinios visada buvo pagrindinis turto šaltinis. Taip pat, plintant deindustrializacijai ir mechanizacijai, turtingose valstybėse žinių reikalavimai daugumai darbų galimai netgi nukrito. Kai kalbame apie aukštąjį išsilavinimą, kurio svarba turėtų būti didesnė žinių ekonomikoje, nėra aiškaus ryšio tarp jo ir ekonominio augimo. Kas tikrai svarbu nustatant nacionalinį klestėjimą yra ne žmonių išsilavinimo lygis, o valstybės galimybės organizuoti ir nukreipti žmones į aukšto produktyvumo veiklas.

Ha-Joon Chang (2010, p. 56) – 23 Things They Don’t Tell You About Capitalism, Thing 17: More education in itself is not going to make country richer

Tuometinį mano nagrinėjimo rezultatą čia ir įkeliu:

Švietimo sistema ir nelygybė

Kviečiu pasižiūrėti kaip Lietuvos švietimo sistema siejasi su įsigalėjusia ekonomine nelygybe (Lietuvoje turtingiausiųjų ir vargingiausiųjų pajamos skiriasi 7 kartus, ES vidurkis – 51). Šiuo straipsniu siekiu dviejų tikslų:

  1. Aptarti idėją, jog reikšmingiausias veiksnys lemiantis valstybinių brandos egzaminų rezultatus yra šeimos socioekonominis statusas (SES – sociokenominis statusas tai yra šeimos finansinė padėtis/pajamos, išsilavinimas, užimtumas, kiti kultūriniai ir edukaciniai ištekliai2).
  2. Patyrinėti kaip Lietuvos švietimo sistema ne tik atspindi esamą ekonominę ir socialinę nelygybę, tačiau ir prisideda prie jos gilinimo.

Pradėti galima apžvelgiant situaciją svetur. Knygoje „Nelygybės laipsniai“ („Degrees of Inequality“) Suzanne Mettler aptaria kaip švietimo sistema JAV, vietoj nelygybės visuomenėje mažinimo, atvirkščiai, ją gilina. Autorė remiasi 2011 m. duomenimis, jog iki 24 metų priklausantys turtingiausiam visuomenės ketvirtadaliui 97% įgauną aukštąjį išsilavinimą, kai tuo tarpu tarp vargingiausių ketvirtadalio tokių yra tik 23%. Pateikiami 2000 m. duomenys – aukštų pajamų šeimų vaikai besimokinantys žemais pažymiais aukštąją mokyklą baigia tiek pat dažnai kaip asmenys iš žemų pajamų šeimų besimokinantys aukštais pažymiais (29% ir 30%). Be to, išsilavinimo lygis dažnai keliauja per kartas – vaikai turi geresnes galimybes siekti aukštojo išsilavinimo, jei tėvų išsilavinimas yra aukštasis. Padaroma išvada, jog didžiausias barjeras įgyti aukštąjį išsilavinimą yra ne gebėjimų ar motyvacijos trūkumas, o nepakankama finansinė parama3. Joseph Stiglitz knygoje „Nelygybės kaina“ („The Price of Inequality“) prideda, jog turtingi tėvai savo vaikus gali siųsti į geriausius darželius, mokyklas ir jie turi geriausias galimybes įstoti į elitinius universitetus. Taip pat cituojama, jog nepaisant to ar turtingesnės šeimos vaikas mokosi žemesniais pažymiais, tikimybė, jog jis baigs universitetą didesnė nei vargingesnių šeimų vaikų4. Pabaigai apie JAV – 2018 m. spalio 9 d. laikraštyje „The Washington Post“ išleistas straipsnis pavadinimu „Geriau gimti turtingu nei talentingu“ („It’s better to be born rich than gifted“) – pats pavadinimas atspindi turinį – svarbesnis veiksnys nulemiantis ar asmuo baigs universitetą yra tėvų pajamos, o ne jo gabumai5.

Suprantu šiuo metu galimai kylančius klausimus ir abejones – čia gi autorius aptaria padėtį JAV – ką tai turi bendro su Lietuva? Sutinku, galime judėti arčiau Lietuvos. Kokia situacija Europoje? Europos komisijos 2017 m. bei 2018 m. švietimo ir mokymo stebėsenos biuleteniuose aptariama ši problematika ir patvirtinama, jog „mokinių išsilavinimas daugiausiai priklauso nuo jų socialinės ir ekonominės aplinkos“ – kitais žodžiais socioekonomio statuso6,7. Taip pat, vargingesnių vaikų akademiniai pasiekimai dažniau yra žemi7.

Įsitikinome, kad problematika aktuali tiek JAV, tiek Europoje, tačiau kokia padėtis Lietuvoje? Straipsnio tema yra keliama ne pirmą kartą – jau kalbėta, jog Lietuvos mokyklos ne išlygina, o gilina vaikų socialinių aplinkų skirtumus2. Cituojami duomenys, jog išskirsčius vaikus pagal SES palankumą, gamtamokslinio raštingumo rezultatai pasiskirsto taip: ketvirtam ketvirčiui (aukščiausias SES) priklausančių vaikų rezultatas – 520, trečiam ketvirčiui – 488, antram ketvirčiui – 458, pirmam ketvirčiui – 438. Taip pat minimi reikšmingi skirtumai tarp didžiųjų miestų rezultatų bei kaimo vietovių (511 ir 444)2. Kitame straipsnyje kalbama apie tai, jog vaikai iš nepasiturinčių šeimų į aukštąsias mokyklas įstoja dvigubai rečiau (25%) nei aukštesnio SES šeimų vaikai. Be to, nepasiturinčių šeimų vaikai rečiau įgyja vidurinįjį išsilavinimą bei brandos egzaminus išlaiko prasčiau. Netgi stojantys į aukštąsias mokyklas įstoja ne į geriausius universitetus – pvz. į Vilniaus universitetą “iš nepasiturinčių šeimų įstoja net penkis kartus rečiau negu bendramoksliai“8.

Situaciją peržvelgti galima pasižiūrėjus Nacionalinio egzaminų centro (NEC) pateikiamus brandos egzaminų rezultatus9. Egzaminų rezultatai dėstomi gana nevykusiai – pateikiami tik mažai reikšmės turinčių diapazonų forma, o nepateikiami patys svarbiausi duomenys – mokyklos egzaminų rezultatų vidurkiai, medianos, šimtukų skaičius bei neišlaikiusiųjų skaičius. Nepaisant to, nesunku atrasti, jog skirtumai tarp miestų ir kaimų rezultatų, taip pat tarp mokyklų vykdančias atrankas ir jų nevykdančias yra akivaizdūs. Aukštesnius rezultatus rodo mokyklos esančios miestuose bei vykdančios atrankas – neatsitiktinai šiose mokyklose mokosi mokiniai iš aukštesnio SES.

Statistika vienaprasmiška, tačiau gali kilti klausimas kaip socioekonimis statusas atsispindi realybėje ir iš tiesų daro įtaką vaiko mokslo rezultatams. Norint pamatyti nelygybės mechanizmą, siūlau atlikti mintinį eksperimentą:

Skirtumai išryškėja jau ankstyvoje vaikystėje – aukštesnio socioekonominio statuso šeimose tėvai turi geresnes galimybes skirti daugiau laiko vaikui (pvz. gali dirbti tik vienas iš tėvų). Nors ir Lietuvoje mokslas nemokamas, tačiau būtinosios mokyklinės priemonės ne – turtingesni tėvai vaikus geriau gali aprūpinti knygomis, kitomis mokyklinėmis priemonėmis, įpirkti darželio paslaugas. Turtingesnės šeimos turi geresnes galimybes užtikrinti turiningesnį vaikų laisvalaikį, saugesnę aplinką, turiningesnes atostogas (stovyklas ar keliones), esant reikalui pasamdyti korepetitorių. Šie skirtumai veikia vaikų galimybes mokytis ir tai atsispindi stojant į mokyklas, kurios vykdo atrankas, dažnai vadinamas „elitines“. Jau į šias mokyklas patekti geresnes galimybes turi turtingesnių šeimų vaikai, o jeigu nepavyksta pažymiais, tada kartais lieka galimybė įstoti „finansinės paramos“ keliu. Galimybių išsiskyrimas veikia iki pat brandos egzaminų – socioekonominis statusas atsispindi tiek mokykliniuose pasiekimuose, tiek galiausiai brandos egzaminų rezultatuose. Mažų mažiausiai aišku, jog šeimos finansinė padėtis stipriai veikia vaiko galimybes mokytis mokykloje, taip pat išlaikyti brandos egzaminus – pirmojo tikslo iškelta idėja turi stiprų pagrindimą. Tačiau nelygybės problema čia nesibaigia.

Galime pereiti prie antrojo tikslo. Kaip švietimo sistema prisideda prie nelygybės gilinimo? Stojant į aukštąsias mokyklas mokiniai rikiuojami pagal stojamąjį balą – iš anksčiau pateikiamo teksto, aišku, kad eilėje pirmesni bus aukštesnio socioekonominio statuso mokiniai. Kam suteikiamas nemokamas/valstybės finansuojamas mokslas? Aišku – esantiems pirmiau eilėje, t. y. turtingesnių šeimų absolventams, kuriems tos paramos mažiau reikia. Tai pirmas nelygybės gilinimo šaltinis. Taip kaip socioekonominis statusas atsispindi mokykloje, lygiai taip pat ir universitete – aukštesnio socioekonominio statuso studentams rečiau reikia dirbti studijuojant (pragyvenimo išlaidas gali dažniau padengti šeima), jie turi geresnes galimybes atlikti vis plintančias nemokamas praktikas. Klausimas – kam suteikiamos paskatinamosios stipendijos? Vėl tai yra „gabesniems“, t. y. aukštesnius įverčius gaunantiems studentams, kurie dažniau yra iš aukštesnio SES (nereikia pamiršti nelygybę mažinančių socialinių stipendijų) – tai jau antrasis nelygybės gilinimo šaltinis. Galiausiai svarbu prisiminti, kad turtingesnių šeimų vaikai dažniau mokosi bei studijuoja žinomesnėse mokyklose bei universitetuose – ne paslaptis, kad tai svarbus faktorius vėliau jaunam žmogui ieškant darbo. Tai jau trečiasis nelygybės gilinimo šaltinis. Taigi, kalbant apie švietimo sistemą svarbu nepamiršti šių aspektų ir atkreipti dėmesį į tai kaip platiname prarają tarp turtingųjų ir vargingųjų.

Esamai situacijai geriau suvokti galima pasitelkti analogiją – 100 metrų bėgimo varžybas. Įsivaizduokime, kad tiek turtingesnių, tiek vargingesnių šeimų vaikai bėgimą pradeda prie tos pačios starto linijos, tačiau trasoje yra skirtumų – turtingesniems kelias iki finišo tiesus ir atviras, o tuo tarpų vargingesniųjų kelyje pastatomi barjerai per kuriuos reikia peršokti. Kad nepasirodytų maža, turtingesniems dar sutrumpinama distancija iki 80 ar 70 metrų. Iš esmės tokie dalykai vyksta Lietuvoje ir jos švietimo sistemoje. Tokia sistema, akivaizdu, yra tiek nesąžininga, tiek neteisinga.

Galime išvardinti esamą sistemą ginančius teiginius tokius kaip:

  • „Norint pasiekti gerus rezultatus moksle reikia stengtis – visos galimybės yra.“
  • „Aukštus rezultatus pasiekia tik motyvuoti mokiniai.“
  • „Gabesni mokiniai patenka į geresnes mokyklas, geriau išlaiko egzaminus bei įstoja į geresnius universitetus.“
  • „Brandos egzaminai yra objektyvus mokinio gabumų įvertinimo būdas.“

Matant realybę tokie teiginiai turėtų pasirodyti kaip neturintys pagrindo, o galbūt net ir kelti šypseną.

Problema aiški – ekonominė ir socialinė nelygybė skausmingai atsispindi Lietuvos švietimo sistemoje. Sprendimas įmanomas tik esant stipriam viešajam sektoriui, kuris gali užtikrinti vienodas mokymosi sąlygas visiems nepriklausomai nuo finansinės padėties. Stiprus viešasis sektorius savo ruožtu užtikrinimas gali būti tik teisingos, progresyvios mokestinės sistemos būdu, t. y. kai didžioji biudžeto dalis yra sunešama turtingesniųjų, privataus verslo, kurie moka didesnius procentus nuo savo pajamų, taip pat stipria pilietine visuomene su stipriomis profesinėmis sąjungomis, kurios turi realią sprendimų priėmimo galią bei kurios gali ginti savo teises bei užtikrinti išrinktos valdžios atskaitomybę. Nelygybė išsivystė politinių sprendimų keliu, tuo pačiu keliu ji gali būti ir sumažinta.4 Baigiant, galima pacituoti jau minėtus autorius. Joseph Stiglitz savo ruožtu cituoja ekonomistą Paul Krugman – „Ekstremali pajamų koncentracija yra nesuderinama su tikra demokratija“.4 Suzanne Mettler – „Dėl to, kad išsilavinimas stipriai veikia tai, kas turi balsą politikoje, demokratijos kokybė yra pavojuje“.3

Šaltiniai:

  1. Naprys, E. (2017 m. spalio 5 d.). Turtingiausi Lietuvoje uždirba jau 7 kartus daugiau nei vargingiausi – ekspertai ieško būdų nelygybei mažinti. Prieiga per: https://www.15min.lt/verslas/naujiena/finansai/turtingiausi-lietuvoje-uzdirba-7-kartus-daugiau-nei-vargingiausi-ekspertai-iesko-budu-nelygybei-mazinti-662-862788.
  2. Pukenė, R. (2017 m. balandžio 26 d.). Lietuvos atskirties grimasos: mokyklos ne padeda, o paskandina dar giliau. Prieiga per: https://www.delfi.lt/news/daily/education/lietuvos-atskirties-grimasos-mokyklos-ne-padeda-o-paskandina-dar-giliau.d?id=74225792
  3. Mettler, S. (2014). Degrees of Inequality: how the Politics of Higher Education Sabotaged the American Dream. New York: Basic Books.
  4. Stiglitz, J. E. (2012). The Price of Inequality: How Today’s Divided Society Endangers Our Future. New York: W.W. Norton & Co.
  5. Van Dam, A. (2018 m. spalio 9 d.). It’s better to be born rich than gifted. Prieiga per: https://www.washingtonpost.com/business/2018/10/09/its-better-be-born-rich-than-talented/?utm_source=reddit.com&utm_term=.e09ca3b24576
  6. Europos komisija. (2017). Europos komisijos – pranešimas spaudai. Švietimas ir mokymas Europoje. Nelygybė tebeegzistuoja. Prieiga per: europa.eu/rapid/press-release_IP-17-4261_lt.pdf
  7. European Commission. (2018). Education and Training Monitor EU analysis, volume 1 2018. Prieiga per: http://ec.europa.eu/education/sites/education/files/document-library-docs/volume-1-2018-education-and-training-monitor-country-analysis.pdf
  8. http://www.lrt.lt (2018 m. spalio 17 d.). Tyrimas: aukštąjį mokslą pasiekia tik kas ketvirtas vaikas iš nepasiturinčios šeimos. Prieiga per: https://www.delfi.lt/news/daily/education/tyrimas-aukstaji-moksla-pasiekia-tik-kas-ketvirtas-vaikas-is-nepasiturincios-seimos.d?id=79338293
  9. NEC. (2018). Valstybinių brandos egzaminų rezultatai Lietuvoje. Prieiga per: http://www.nec.lt/655/
Kategorijos
Nekategorizuota

“Momento“ manifestas

Norėčiau pasidalinti šiek tiek ankstesnės veiklos, t.y. praėjusių metų kūriniu. Šios idėjos šaltinis yra Ruslano Baranovo straipsnis “Ar LSDP užteks grįžimo prie socialdemokratinių vertybių?“. Jo pabaigoje rašoma:

Ko labiausiai trūksta Palucko vadovaujamiems socdemams? Jaunimo ir radikalesnio kairiojo partijos flango, kažkuo panašaus į britų „Momentum“. Toks flangas, nesiekdamas valdžios partijoje, padėtų lengviau skintis kelią radikalesnėms kairiosioms idėjoms, skatintų kairiojo žodyno plėtrą. Lietuvių „Momentas“ ragintų nebežaisti žaidimo, kurio tikslas – įtikti visiems rinkėjams, o būti atvirai ir neapologetiškai progresyviems bei rinkėjus ugdyti. Visai įsisvajojau. Pradžiai ir grįžimas prie socialdemokratinių vertybių patrauks mane link balsadėžės. 

Ruslanas Baranovas (2018)

Britų “Momentum“ tai grassroots kairysis judėjimas Didžiojoje Britanijoje, kurio idėja yra leiboristų partiją, šios valstybės valdymą bei pačią valstybę vystyti pagal daugumos, o ne siaurų grupių interesus (“Momentum“ puslapis“). Ruslanas Baranovas svarsto, jog Lietuvos socialdemokratų partijai (LSDP) reikalingas analogiškas judėjimas Lietuvoje norint užtikrinti, jog LSDP būtų priversta vykdyti realią kairiąją politiką.

Perskaitęs Baranovo straipsnį, norėjau pabandyti įsivaizduoti kaip galėtų atrodyti šis judėjimas. Taigi, nors ir judėjimo šiuo pavadinimu nėra, tačiau sudėliojau logotipą bei surašiau keletą idėjinių punktų ir pavadinau tai “Momento manifestu“. Štai ir jis:

Momentas

Manifestas

2019-02-19

Esame kairiųjų pažiūrų politinis judėjimas „Momentas“. Tikime, kad atėjo laikas kairiajam jaunimui garsiai ir neapologetiškai, be užuolankų kalbėti apie dabartinę visuomenės situaciją, ją analizuoti bei siekti progresyvių tikslų. Dėl to skelbiame šį manifestą su svarbiausiomis mūsų veiklos gairėmis.

Mes:

  1. Kaip pagrindinį uždavinį išsikeliame kovoti su socialine, ekonomine, politine nelygybe bei socialine atskirtimi ir ją mažinti. Visi mūsų tikslai bei veikla turi būti suderinami su šiuo tikslu ir prisidėti prie jo siekimo.
  2. Suprantame, kad kiekvienas bet kokios politinės programos punktas įvairias visuomenes grupes veikia skirtingai ir turi paskirstomąsias pasekmes („distributive consequences“). Tai reiškia, kad kiekvienas punktas socioekonominę galią gali skirstyti arba ją siaurinti. Mes renkamės kairįjį/progresyvųjį kelią – kiekvienas mūsų punktas privalo minėtas galias paskirstyti visuomenėje kuo plačiau.
  3. Esame prieš sprendimus paremtus apeliavimu į asmeninę atsakomybę, asmeninį pasirinkimą ir sąžinę, suvokdami, jog asmeninis pasirinkimas yra stipriai susijęs ir priklauso nuo galimybių, privačių interesų įtakos, politinės situacijos, socioekonominės padėties. Esame už sisteminę visuomenės analizę, demokratiniu procesu bei pilietine iniciatyva paremtus sprendimus.
  4. Atstovaujame viešąjį interesą bei silpnesnes, pažeidžiamas/marginalizuotas, ne galios pozicijoje esančias visuomenės grupes, t. y. darbuotojus, vartotojus, mažiau pasiturinčius/skurstančiuosius, tautines mažumas, seksualines mažumas ir kt.
  5. Priimame IUSY teiginį – „Sin feminismo, no hay socialismo“ (liet. Be feminizmo, nėra socializmo). Suvokiame, jog siekiant 1 punkte iškelto tikslo, vyrų bei moterų padėtis turi būti išlyginta, moterys yra neatsiejama ir būtina šio judėjimo dalis.
  6. Netikime, jog visuomenėje yra žmogus, kuris uždirbo viską „savo rankomis“ – suprantame, kad turtas kapitalistinėje sistemoje sukuriamas daugelio žmonių indėliu – žmogaus ar grupės idėjomis, darbuotojų darbu, pirkėjų pinigais, valstybės aprūpinamu saugumu, švietimo/sveikatos sistema bei infrastruktūra.
  7. Pasisakome už galimybių lygybę, tuo pačiu suvokdami, kad siekiame ir lygesnio rezultato. Šie dalykai neišvengiamai susiję – net esant lygioms galimybėms, esamą situaciją visuomenėje laikytume nepatenkinama.
  8. Sieksime būti atsvara dešiniajai, neoliberaliai, „laisvos rinkos“ bei „investuotojų pritraukimo“ politikai. Tikime, kad ekonominė raida neturi būti vykdoma didžiosios gyventojų dalies gerovės bei darbuotojų teisių sąskaita.
  9. Reikalausime realios kairiosios pozicijos bei politikos, kuri suderinama su šiuo manifestu iš tradiciškai kairiųjų „socialdemokratiškų“ jėgų bei judėjimų besivadinančių kairiaisiais (LSDJS, LSDP). Priešinsimės šių jėgų dešinėjimui bei sieksime jų atskaitingumo.
  10. Į „Momento“ judėjimą sieksime įtraukti kuo platesnį žmonių ratą. Ypatingai reikalingas 4 punkte minėtų grupių politinio sąmoningumo udgymas bei įtraukimas į politinį procesą. Jas būtina įgalinti dalyvauti savo visuomenės, bendruomenės kūrime, būtina, kad jos turėtų galimybę dalyvauti viešoje veikloje.
  11. Manome, kad tęsiant dabartinę kapitalistinės politikos kryptį judame link ekologinės katastrofos. Tikime, kad vienintelis būdas užkirsti tam kelią yra kuo platesnio žmonių rato įgalinimas veikti bei keisti savo gyvenimą ir visuomenę, t.y. 1 punkte numatytas tikslas.
  12. Ekonominės, socialinės, politinės nelygybės mažinimo priemonių šiame manisfeste neapsibrėžiame. Suvokiame, jog tiek mūsų, tiek kiekvienos ne galios pozicijoje esančios grupės efektyviausias veiksmų planas priklausys ir bus priimtas kiekvienu konkrečiu atveju.
Kategorijos
Nekategorizuota

Blog’o idėja

Kaip jau pradėjau ir rašiau angliškajame savo blog’e (Rationale for the blog), šiuo metu pasaulyje yra daugybė problemų – globalinis atšilimas, ekonominė nelygybė, dešiniosios/reakcinės politinės krypties plitimas ir t.t. Paprasti žmonės jaučia, jog nebegali stovėti nuošalyje ir turi veikti – aš esu vienas tokių žmonių ir šis blog’as/dienoraštis yra vienas iš žingsnių, kuriuos galiu žengti norėdamas pagerinti mūsų ateitį.

Negaliu teigti, jog žinau visus atsakymus, tačiau manau, jog turiu teorinį pagrindą, kuris mums padės efektyviai žvelgti į pasaulį ir atrasti sprendimus kylančioms problemoms. Ką turiu omenyje yra B.F. Skinner’io radikalaus biheviorizmo (dar kitaip vadinama eksperimentine elgesio analize) bei kairiosios/socialistinės politinės minties sintezė. Tikiu, jog šios dvi kryptys yra stipriai susijusios, viena kitą papildo bei netgi, kad jų neįmanoma atskirai tinkamai vystyti. Kalbant apie tai, ką mums duoda radikalus biheviorizmas, galiu pasinaudoti YouTube vartotojo Sven Stelloo mintimi (po šiuo video): “Tai galima prilyginti pasaulio matymui 3D, kai tuo tarpu įprastai žmonės mato 2D“.

Įkvėpimą taip pat randu šioje Jerry Ulman (1979) mintyje:

“Įvardijant socialinių problemų priežastis aplinkoje, o ne žmonėse, biheviorizmas kelia milžinišką grėsmę buržuazinės ideologijos status quo. Jokia kita psichologija neteikia tokios grėsmingai galingos technologijos ir jokia kita psichologija nėra tiek dialektinė, tiek materialistinė. Visiškai priešingai Mishler’io tezei, aš teigiu, jog vienintelė psichologija suderinama su marksizmu yra radikalusis biheviorizmas.“

Jerry Ulman (1979), A Critique of Skinnerism: Materialism versus the Dialectic, p. 5

Būtent šią mintį ir vystysiu šiame blog’e. Aptarsiu tiek radikalaus biheviorizmo teoriją, tiek kairiąją politinę mintį, taip pat vyraujančią psichologiją bei jos ryšį su kapitalistine/neoliberaliąja ideologija. Šiame blog’e lietuvių kalba tikėtina, jog turinys daug nesiskirs nuo blog’o anglų kalba, tačiau tikrai galėsiu plačiau aptarti situaciją bei paanalizuoti problemas aktualias būtent Lietuvoje.

Rašau šį blog’ą daugiausia sau pačiam – tai padeda man suorganizuoti mintis bei atradimus knygose, straipsniuose, filmuose ar kitur. Vis dėlto tikiuosi, jog pristatomos idėjos skaitytojams bus tiek pat naudingos ir įdomios kiek ir man.

Design a site like this with WordPress.com
Pradėkite