2020 m. gegužės 27 d. puslapyje Delfi pasirodė straipsnis “Robertas Ramanauskas. Dėl mokymosi rezultatų kalti ne mokytojai, o iš esmės ydinga sistema“. Šiame įraše norėčiau pakomentuoti išsakytas idėjas:
1. Ideologinis klausimas
Autorius pavadinime įvardytą sistemą arba ideologiją vadina liberalistine-leftistine:
Tačiau mes dabar matome situaciją, kai visuomenė, o tiksliau nemažos dalies mokinių tėvų, labai pasigedo būtent tradicinio mokymo, su dominuojančiu mokytoju. Tai atrodo paradoksaliai, nes liberalistinė-leftistinė švietimo ideologija, atnešta į mūsų švietimą, labai propagavo sudaryti sąlygas atsiskleisti mokinių kūrybiškumui ir gebėjimams.
Kažin, ar tai normalu, bet tai vyksta. Ir tai lemia ydinga liberalistinė „mokinio krepšelio“ praktika, kurią pakeitus „klasės krepšeliu“ niekas nepakito. Mokyklų administracijos konkuruoja tarpusavyje dėl mokinių skaičiaus, nes viską lemia pinigai, finansavimo dydis. Todėl ugdymo kokybė lieka dar vienu mistiniu siekiu.
Tai nulėmė antrąją problemos pusę, beje, labai aktualią karantino laikotarpio mokymo(-si) situacijoje. Tai mokymo priemonės. Viena svarbiausiųjų yra vadovėliai. Jų rinka buvo neatsakingai liberalizuota. Leidyklos, o jos tėra pelno siekiančios įmonės, konkuruoja tarpusavyje leisdamos vadovėlius, dažnai labai neprofesionaliai parengtus, dar dažniau tampančius vienas kito kompiliacija, labai dažnai turiniu, nulemtu leidėjo (savininko) nuomonės ir virtusiais tiesiog „plataus vartojimo“ preke.
Susidaro jausmas, jog autorius nesuvokia arba nemato skirtumo tarp neo-liberalių kapitalistinių bei kairiųjų idėjų. Viena vertus pats žodis “leftizmas“ dažniausiai vartojamas žeminančia/menkinančia prasme, tai jau rodo neigiamą autoriaus nusistatymą. Kita vertus “klasės krepšelio“, o tuo labiau vadovėlių rinkos liberalizavimo praktikos tebūnie “liberalistinės“, bet nelabai siejasi su politinės kairės idėjomis.
2. Praeities aukštinimas
Autorius teigia, jog praeityje, kai kurie dalykai buvo geresni:
- Meilės Lukšienės “Tautinės mokyklos“ koncepcija nuo kurios Lietuvos švietimo sistemoje nusisukta.
- Nuvertintas žinojimas, o pabrėžiama proceso svarba.
- Anksčiau neva galiojo vadovėlių ekspertavimas, kurie dabar, liberalizuotoje rinkoje, prarado vertę ir yra vertinami pagal marketinginių kampanijų sėkmę.
- Panaikintas Pedagogikos institutas, kuris, autoriaus teigimu, rengė originalias metodikas ir mokytojo darbinę medžiagą.
Bendrai atrodo, kad autoriui kyla nostalgija kažkokiems mistiniams “geresniems“ laikams į kuriuos reikėtų orientuotis, tautiniam/patriotiškam/nacionalistiškam mokymui.
3. Autoritarizmo prieskoniai
Tačiau mes dabar matome situaciją, kai visuomenė, o tiksliau nemažos dalies mokinių tėvų, labai pasigedo būtent tradicinio mokymo, su dominuojančiu mokytoju.
Tačiau nebuvo imtasi kiek ryžtingesnio ir nuoseklesnio suomiškos patirties suvokimo ir įvertinimo. O tereikėjo tik išsiversti suomių švietimo koncepciją ir kitus dokumentus. Nutylimi ir kiti aspektai. Suomių švietimo sėkmė prasidėjo nuo „visuomenės sutarties“, kad apie švietimą, mokytojus arba gerai, arba nieko. Taip buvo pasiektas mokytojo profesijos prestižas, tapęs mistiniu siekiu mūsuose.
Autorius skundžiasi sumenkusiu mokytojo profesijos prestižu ir tame įmato prastų švietimo sistemos rezultatų priežastį. Iš citatos galima numanyti, jog pritariama kritikos mokytojams ribojimui. Tradiciškai tai vadinama laisvo žodžio apribojimu, tačiau radikaliojo biheviorizmo perspektyvoje tokia sąvoka problematiška. Pritarčiau, jog žmonių kaltinti dėl sisteminių/aplinkos bėdų nėra prasmės, tačiau pavojinga, jog tokie ribojimai bus taikomi ir sistemos kritikai.
Prestižo, autoriteto, tvirtos valdžios, kietos rankos politikos aukštinimas primena mintį išsakytą Herbert Read (1968) knygos “Velniop Kultūrą“ (To Hell With Culture) 4 skyriuje “Lyderystės kultas“:
Pati dažniausia šių latentinių [sadistinių/mazochistinių] tendencijų apraška yra universalus lyderystės reikalavimas; reikalavimas, kuris ne tik savo potekste, tačiau ir išraiškoje identiškas nacių doktrinai. Mokyklos raginamos berniukus ruošti “lyderystės užduotims“, iš studentų reikalaujama ugdyti lyderystės savybės, atrankos komisijos kariuomenėje, laivyne bei oro pajėgose tas pačias savybes laiko atrankos kriterijais. Netgi darbuotojai raginami rinktis savo lyderius – savo darbovietės prievaizdus bei pamainos vyriausiuosius. Politinėje sferoje įsisavinome Führerprinzip be išlygų.
Herbert Read (1968) – To Hell With Culture (p. 51)
4. Užuominos apie kitų valstybių patirtį
Šioje vietoje autoriaus poziciją sunku pavadinti nuoseklia. Iš pradžių susidarytų įspūdis, jog neigiamai atsiliepiama apie dvi “svetimas“ mums švietimo koncepcijas: (1) anglosaksiškąją ir (2) skandinaviškąją. Teigiama, jog šios koncepcijos (kurias galimai būtų sunku apibrėžti bei jos numanomai laikomos vėl liberalistinėmis-leftistinėmis) svetimos mentaliteto prasme bei netinkamos Lietuvai dėl nacionaline sudėtimi homogeniškesnio mokinių kontingento (ypač anglosaksiškoji).
Manau svarbu nepriimti Ramanausko teiginių apie tariamai nacionaline sudėtimi homogeniškesnę Lietuvą už gryną pinigą, o pasižiūrėti į statistiką. Didžiojoje Britanijoje 2011 m. 80,5% gyventojų save priskyrė “Baltųjų britų“ grupei, aišku miestuose dalis kitų etninių grupių yra didesnė. Lietuvoje 2011 m. populiaciją 84,2 % sudarė lietuviai, o Vilniaus mieste 63,2%, Vilniaus rajone 32,5%. Suomija šiek tiek priešingai autoriaus teiginiams dar homogeniškesnė nacionaline sudėtimi nei Lietuva – 2006 m. 93,4% populiacijos buvo suomiai, o 2018 m. 87,6% gyventojų gimtoji kalba buvo suomių. Taigi netgi priimant etninę grupę kaip svarbų kintamąjį formuojant švietimo koncepciją, matyti, jog galbūt šiuo kriterijumi anglosaksiškasis/skandinaviškasis modelis tiktų Lietuvai, o ypač Vilniaus apylinkėms.
Bet kokiu atveju, siūlyčiau visuomenę matyti kitu, daug prasmingesniu pjūviu, tai yra pagal socioekonominį statusą – t.y. pajamų lygį, gyvenamąją vietą. Kalbant apie pajamas, duomenis imu iš pasaulinės nelygybės duomenų bazės: Didžioji Britanija, Suomija, Lietuva. Lentelėje apačioje nurodytas pajamų pasiskirstymas populiacijoje 2017 m.:
| Valstybė | Turtingiausi 10% | Viduriniai 40% | Neturtingiausi 50% | Kiek kartų* |
| Didžioji Britanija | 35,5% | 43,9% | 20,6% | 8,6 |
| Suomija | 33,1% | 44,4% | 22,5% | 7,4 |
| Lietuva | 36,4% | 45,6% | 18% | 10,1 |
Iš duomenų susidaro vaizdas, jog pagal pajamas Lietuva heterogeniškesnė (mažiau homogeniška) tiek nei Suomija, tiek nei Didžioji Britanija. Taip pat gerai žinoma, bei jau esu straipsnyje Kaip Lietuvos švietimo sistema gilina nelygybę rašęs, jog vyrauja didelė nelygybė tarp Lietuvos miestų bei rajonų/kaimų. Nesunku pasižiūrėti NEC portale pateikiamus egzaminų rezultatus ir pamatyti, jog yra milžiniški daugiamečiai skirtumai tarp miestų ir rajonų mokyklų. Nori nenori kyla klausimas – ar tikrai Lietuva tokia homogeniška kaip autorius norėtų, jog mes galvotume?
Ramanauskas, kalbėdamas apie skandinaviškąją/suomiškąją sistemą prieštarauja pats sau – nors iš pradžių lyg ir sakoma, jog jų koncepcija Lietuvai netinkama, tačiau vėliau ji priimama kaip siekiamybė – pateikiami pavyzdžiai, jog Suomijoje pasiektas mokytojo profesijos prestižas, jog tinkamai išspręstas mokymosi kartelės ir pasiekimų klausimas.
5. Pamokų praleidinėjimas ir atsakomybė
Antra. Kovą žurnalas „Reitingai“ paskelbė informaciją, kad per mokslo metus Lietuvos mokiniai praleidžia 28 mln. nepateisintų pamokų. Be jokių pasekmių. Be tėvų atsakomybės. Tai, pagaliau, yra ir mokesčių pinigų išmetimas į balą.
Svarbu apibrėžti, jog radikalaus biheviorizmo perspektyvoje atsakomybė yra viso labo tokios sąlygos, jog už kažkokio veiksmo padarymą/nedarymą bus sulaukiama bausmės.
Akivaizdu, jog Ramanauskas nori, jog už pamokų praleidinėjimą būtų pasekmės bei bausmės tėvams. Vėlgi šiek tiek pasigilinus į statistiką ir mokslinius tyrimus, pasidaro aišku, jog pamokų praleidinėjimas bei žemesnis socioekonominis status yra susiję – Europoje pamokas dažniau praleidinėja vaikai jau taip iš mažiau privilegijuotų/mažiau uždirbančių šeimų. Jeigu užsiimsime šių vaikų ar šeimų baudimu, gausime sistemą dar bloginančią jų situaciją, o ne jiems padėsime:
Trečia, mūsų rezultatai patvirtina stiprų ryšį tarp pamokų praleidinėjimo ir socialinės atskirties. Jau ilgai žinoma, jog pamokų praleidinėjimas dažnesnis tarp žemesnės klasės vaikų.
Šių sąlygų fone, McIntyre-Bhatty (2008) bei Reid (2014) įspėja, jog atsakomybės perkėlimas jaunuoliams ar jų šeimoms nuo edukacinės, psichologinės ir socialinio darbo sistemos dėl pamokų praleidinėjimo gali privesti prie situacijos, kurioje vietinė valdžia rūpinsis vien pamokų praleidinėjimo dažnumu be šio reiškinio priežasčių analizės bei intervencijos.
Keppens & Spruyt (2018) – Truancy in Europe: Does the type of educational system matter?
6. Nesisteminė kritika
Matyt didžiausia straipsnio problema – prieštaravimas pavadinimui. Nors įvardijama, jog problemos sisteminės, tačiau kaltė permetama institucijoms bei žmonėms. Tai pamatyti galima iš vartojamo žodyno:
- “Edukologai-ideologai“
- “ŠMSM specialistų padrika impresija“
- “Bėda, kad valstybė ŠMSM asmenyje nėra tokių standartų parengusi“
- “ŠMSM ir jos dukterinės „firmos““
- “Dabar, kad vadovėlis pasiektų mokyklas, privalomas beliko tik valstybinės kalbos komisijos grifas, ŠMSM kaip Poncijus Pilotas yra nusiplovęs rankas.“
- “ŠMSM ministrai ir specialistai yra atitrūkę nuo tikrovės“
- “Iš ministerijai pavaldžių institucijų mokytojai neturi realios naudos, tos įstaigos dirba pagal savo planą, tenkindamos tik joms suprantamus poreikius.“
Jeigu jau teigiama, jog kritikuojama sistema, ieškoma sisteminių problemų priežasčių, svarbu šį principą taikyti iki galo ir visiems – ne vien mokytojams, tačiau ir valdžios institucijoms. Tikrai negalime sakyti, jog ministerija ar valstybė egzistuoja vakuume ir nėra priežasčių esamai politikai. Kitu atveju turime klasikinį argumentą “blogas ponas“-“geras ponas“, jog išrinkus kitus žmones (pvz. autoriaus partiją), politika automatiškai pasikeis. Tai jau nebe sisteminė kritika, o dešinioji/nacionalistinė retorika.
7. Praleista proga
O tobulėti mokytojai nelinkę dar ir todėl, kad (tai būdinga provincijai ir periferinėms didmiesčių mokykloms) vis labiau krentant mokinių mokslumui tiek dėl mokinių motyvacijos, tiek dėl negebėjimo pasiekti pagrindinio ar net patenkinimo mokymosi pasiekimų lygio dėl patiriamų mokymosi sunkumų – vadinamieji specialiųjų poreikių vaikai – mokytojai vis labiau orientuoti į minimalius pasiekimus ir dar labiau išlaikyti tvarką bei drausmę pamokoje. Specialiųjų poreikių mokinių, ypač turinčių intelektinių ar psichologinių problemų, integravimas į bendrojo ugdymo mokyklas virto „stichine nelaime“.
Šioje vietoje autorius vėl pavojingai laviruoja ant specialiųjų poreikių vaikų kaltinimo slenksčio. O praleista proga yra atkreipti dėmesį į socialinę atskirtį – netgi autorius pamini, jog problemos būdingos provincijai/periferinėms didmiesčių mokykloms. Galbūt reikėtų pasigilinti kodėl bėdos kyla čia? Tada galimai ir siūlomi sprendimai būtų ne simptomų gydymas (mokytojai pagalbininkai), o priežasčių tvarkymas (socioekonominės atskirties mažinimas).
Apibendrinant, straipsnis bei išsakyta nuomonė paviršutiniški. Absoliučiai nekreipiama dėmesio į socioekonominę visuomenės struktūrą, atskirtį, o sprendimai įmatomi “tautinės mokyklos“ koncepcijoje. Lietuvos išskirtinumas pasauliniame ar europiniame kontekste vargiai gali būti pagrįstas. Dar vieną to įrodymą randame prancūzų ekonomisto Thomas Piketty (2020) naujausioje knygoje “Kapitalas ir Ideologija“ išsakytose idėjose:
Geresnis paaiškinimas yra, jog mažiau privilegijuotos klasės jaučiasi apleistos socialdemokratinių partijų (plačiąja prasme) ir šis apleidimo jausmas sudaro palankias sąlygas anti-imigrantų retorikai bei natyvistinėms ideologijoms įsišaknyti. Kol negrįš redistribucinės ambicijos, kurių trūkumas yra apleistumo jausmo priežastis, sunku pasakyti, kas gali sustabdyti šių palankių sąlygų tolimesnį išnaudojimą. (psl. 630)
Todėl, atrodo mažai tikėtina, jog šiandieniniai socialnatyvistiniai judėjimai sukurs ambicingus progresinių mokesčių bei socialinės redistribucijos planus. Labiausiai tikėtina, jog jiems atėjus į valdžią, jie paklius (nori, nenori) į fiskalines ir socialines varžybas ir bus priversti daryti viską, kas įmanoma skatinti nacionalines ekonomikas. Tik vedami oportunistinių paskatų Rassemblement National (RN) Prancūzijoje priešinosi turto mokesčio panaikiniui “geltonųjų liemenių“ krizės metu. Jei RN ateitų į valdžią, tikėtina jie mažintų mokesčius turtingiesiems, tam, kad pritrauktų investicijas, ne vien dėl to, kad tokia politika suderinama su jos senaisiais anti-mokestiniais instinktais bei nacionalinės konkurencijos ideologija, tačiau ir priešiškumas tarptautiniam bendradarbiavimui bei federalinei Europai verstų juos užsiimti fiskaliniu dempingu. Bendriau, ES disintegracija (arba valdžios galios ir anti-migrantų ideologijos sustiprėjimas ES) prie ko gali privesti nacionalistinių partijų išrinkimas, vestų prie socialinių ir fiskalinių varžybų suintensyvėjimo, nelygybės didėjimo bei stiprintų identitarinę retoriką. (p. 641)
Thomas Piketty (2020) – Capital and Ideology
Kairiojo radikalaus biheviorizmo erdvė 