Įvadas į radikalųjį biheviorizmą (Antra dalis – Elgesys, tradicijos ir komponentai)

<—— Pirma dalis

Pirmoje įvadinės serijos dalyje aptartas esminis selekcionizmo principas. Šioje antroje dalyje norėčiau pradėti kitų apibrėžimų apžvalgą, tam, kad galėtume išvengti nesusipratimų, kas yra labai dažnas reiškinys kalbant apie šią filosofiją.

Pradėkime nuo elgesio sąvokos. Nors šios sąvokos reikšmė gali pasirodyti akivaizdi, tačiau radikaliojo biheviorizmo perspektyvoje elgesys suvokiamas platesne prasme, lyginant su tradicine galvosena. Elgesys apibrėžiamas kaip bet kokia žmogaus ar kito gyvūno veikla – įskaitant tiek plika akimi matomus veiksmus (overt), tiek nematomą veiklą (covert), kurią stebėti gali būti sūdėtinga. Pvz. į atvirą elgesį įtraukiami kūno/galūnių judesiai, garsų leidimas ir t.t. Užslėptas elgesys, tuo tarpu, yra vidinė organizmo būklė – tradiciškai tai vadiname mintimis, jausmais, kognicijomis, motyvacija, asmenybe, valia, idėjomis, tikslais, vertybėmis ir t.t. Šio vidinio elgesio įtraukimas į elgesio sąvoką ir yra tai, dėl ko šis biheviorizmas vadinamas “radikaliuoju“ – visa organizmo veikla, atvira, tiek užslėpta, gali būti aiškinama naudojantis ta pačia teorine struktūra ir taikomi tie patys principai. Vienintelis skirtumas, jog šios elgesio rūšys skiriasi galimybėmis/sudėtingumu jas stebėti ir fiksuoti.

Tradiciniame mąstyma ir net psichologijos “moksle“ elgesio suvokimas apsiriboja atvirais reiškiniais, tuo metu vidiniams organizmo procesams suteikiamas specialus statusas ir vertinama lyg šiems paaiškinti reikalingi kiti mechanizmai. Filosofine prasme, šios koncepcijos toliau taiko materialistinį-idealistinį skirstymą, toliau tęsiamas dekartiškasis pasaulio suvokimas. B. F. Skinner’is (1971) turbūt kontroversiškiausioje ir tuo pačiu vienoje įdomiausių savo knygų “Anapus laisvės ir orumo“ (Beyond Freedom and Dignity) teigė:

Senovės graikų fizika ir biologija studijuojama tik istorinio tyrinėjimo rėmuose (joks šiuolaikinis fizikas ar biologas nesiremtų Aristotelio darbais), tačiau Platono dialogai vis dar užduodami skaityti studentams ir vertinami, lyg jie padeda paaiškinti žmogaus elgesį. Aristotelis nesuprastų nė puslapio šiuolaikinės fizikos ar biologijos, tačiau “Sokratas ir ko“ neturėtų daug problemų suprantant šiuolaikinius žmonių elgesio aiškinimus.

B.F. Skinner (1971) – Beyond Freedom and Dignity (p. 11)

Tęsiant analogijų tarp radikaliojo biheviorizmo ir evoliucijos teorijos paiešką, svarbu aptarti ateities reikšmę. Primenu, jog natūrali atranka veikia savaime be konkretaus tikslo ar iš anksto nustatytos krypties – nėra savaime “gerų“ ar “blogų“ bruožų, tik bruožai, kurie išliko praeities aplinkos sąlygose. Lygiai tą patį galima pritaikyti ir pasekmių atrankai – jei visas elgesys gali būti paaiškintas praeities įvykių (genetinio palikimo ir/ar sąlygojimo), tada nebereikia jokių elgesio priežasčių ieškoti ateityje. Šis principas visiškai paneigia elgesio tikslų egzistavimą, taip pat būtinybę dabartinį elgesį aiškinti kažkokiu ateities tikslu – pvz. šiuo metu mokausi ne dėl to, kad “turiu tikslą įstoti į universitetą“, o todėl, kad mano elgesys yra sąlygojimo ir pastiprinimų iš visuomenės ir tėvų rezultatas. Lygiai taip pat bet koks elgesio aiškinimas pvz. “turiu tikslą įstoti į universitetą“, buvo sąlygotas – elgesio priežastys vėl gi praeityje, o ne ateityje. Nesunku suprasti, jog tai reiškia lemiamą smūgį teleologijos filosofijai.

Suformuoti tvirtą teorinį pagrindą padės Fraley & Ledoux (1997) straipsnis “Biheviorologijos kilmė, statusas ir misija“, kuriame pristatomi 4 radikalaus biheviorizmo kaip gamtos mokslo komponentai:

1. Radikalūs bihevioristai vertina elgesį kaip natūralų reiškinį, taip pat atsižvelgia į įvykių nenutrūkstamumą erdvėje ir laike. Šie įvykiai, gamtos mokslų kontekste, sukaupia tirtiną natūralią istoriją.
2. Radikalūs bihevioristai pabrėžia elgesio kintamųjų eksperimentinę kontrolę ir šios kontrolės taikymą kultūriškai naudingais būdais.
3. Radikalūs bihevioristai laiko privačius reiškinius, tokius kaip mąstymą ar emocijas, užslėptu elgesiu, kuriuos lemia tie patys dėsniai kaip ir atvirą elgesį.
4. Radikalūs bihevioristai pripažįsta, jog mokslininkai taip pat organizmai, kurių elgesys, susijęs su mokslu ar ne, yra veikiamas tų pačių kintamųjų, kurie veikia kitą elgesį, ir į tuos kintamuosius įtraukiama mokslininkų mokslinė filosofija.

Fraley & Ledoux (1997) – Origins, Status and Mission of Behaviorology (p. 16)

Papildant ketvirtąjį punktą – taip kaip aš šneku, rašau ir aiškinu elgesį taip pat yra sąlygota. Todėl, moksliniai paaiškinimai, teisingi arba ne, taip pat mano asmeninės istorijos rezultatas.

Apibendrinant, šiame įraše aptartas elgesio apibrėžimas, pakomentuotas tradicinis šios temos aiškinimas ir pasiremta kitais autoriais praplečiant teorijos suvokimą. Man susidaro jausmas, jog jau dabar turime tvirtą pagrindą judėti pirmyn. Nors dar liko daug, ką reikia aptarti apie radikalųjį biheviorizmą, tačiau jau turėtų būti akivaizdi šios teorijos reikšmė ir socialinės/teisinės/politinės implikacijos. Tai aptarti turėsime daugybę galimybių tolimesniuose įrašuose.