Kategorija: Įvadinė serija

<—— Pirma dalis

Pirmoje įvadinės serijos dalyje aptartas esminis selekcionizmo principas. Šioje antroje dalyje norėčiau pradėti kitų apibrėžimų apžvalgą, tam, kad galėtume išvengti nesusipratimų, kas yra labai dažnas reiškinys kalbant apie šią filosofiją.

Pradėkime nuo elgesio sąvokos. Nors šios sąvokos reikšmė gali pasirodyti akivaizdi, tačiau radikaliojo biheviorizmo perspektyvoje elgesys suvokiamas platesne prasme, lyginant su tradicine galvosena. Elgesys apibrėžiamas kaip bet kokia žmogaus ar kito gyvūno veikla – įskaitant tiek plika akimi matomus veiksmus (overt), tiek nematomą veiklą (covert), kurią stebėti gali būti sūdėtinga. Pvz. į atvirą elgesį įtraukiami kūno/galūnių judesiai, garsų leidimas ir t.t. Užslėptas elgesys, tuo tarpu, yra vidinė organizmo būklė – tradiciškai tai vadiname mintimis, jausmais, kognicijomis, motyvacija, asmenybe, valia, idėjomis, tikslais, vertybėmis ir t.t. Šio vidinio elgesio įtraukimas į elgesio sąvoką ir yra tai, dėl ko šis biheviorizmas vadinamas “radikaliuoju“ – visa organizmo veikla, atvira, tiek užslėpta, gali būti aiškinama naudojantis ta pačia teorine struktūra ir taikomi tie patys principai. Vienintelis skirtumas, jog šios elgesio rūšys skiriasi galimybėmis/sudėtingumu jas stebėti ir fiksuoti.

Tradiciniame mąstyma ir net psichologijos “moksle“ elgesio suvokimas apsiriboja atvirais reiškiniais, tuo metu vidiniams organizmo procesams suteikiamas specialus statusas ir vertinama lyg šiems paaiškinti reikalingi kiti mechanizmai. Filosofine prasme, šios koncepcijos toliau taiko materialistinį-idealistinį skirstymą, toliau tęsiamas dekartiškasis pasaulio suvokimas. B. F. Skinner’is (1971) turbūt kontroversiškiausioje ir tuo pačiu vienoje įdomiausių savo knygų “Anapus laisvės ir orumo“ (Beyond Freedom and Dignity) teigė:

Senovės graikų fizika ir biologija studijuojama tik istorinio tyrinėjimo rėmuose (joks šiuolaikinis fizikas ar biologas nesiremtų Aristotelio darbais), tačiau Platono dialogai vis dar užduodami skaityti studentams ir vertinami, lyg jie padeda paaiškinti žmogaus elgesį. Aristotelis nesuprastų nė puslapio šiuolaikinės fizikos ar biologijos, tačiau “Sokratas ir ko“ neturėtų daug problemų suprantant šiuolaikinius žmonių elgesio aiškinimus.

B.F. Skinner (1971) – Beyond Freedom and Dignity (p. 11)

Tęsiant analogijų tarp radikaliojo biheviorizmo ir evoliucijos teorijos paiešką, svarbu aptarti ateities reikšmę. Primenu, jog natūrali atranka veikia savaime be konkretaus tikslo ar iš anksto nustatytos krypties – nėra savaime “gerų“ ar “blogų“ bruožų, tik bruožai, kurie išliko praeities aplinkos sąlygose. Lygiai tą patį galima pritaikyti ir pasekmių atrankai – jei visas elgesys gali būti paaiškintas praeities įvykių (genetinio palikimo ir/ar sąlygojimo), tada nebereikia jokių elgesio priežasčių ieškoti ateityje. Šis principas visiškai paneigia elgesio tikslų egzistavimą, taip pat būtinybę dabartinį elgesį aiškinti kažkokiu ateities tikslu – pvz. šiuo metu mokausi ne dėl to, kad “turiu tikslą įstoti į universitetą“, o todėl, kad mano elgesys yra sąlygojimo ir pastiprinimų iš visuomenės ir tėvų rezultatas. Lygiai taip pat bet koks elgesio aiškinimas pvz. “turiu tikslą įstoti į universitetą“, buvo sąlygotas – elgesio priežastys vėl gi praeityje, o ne ateityje. Nesunku suprasti, jog tai reiškia lemiamą smūgį teleologijos filosofijai.

Suformuoti tvirtą teorinį pagrindą padės Fraley & Ledoux (1997) straipsnis “Biheviorologijos kilmė, statusas ir misija“, kuriame pristatomi 4 radikalaus biheviorizmo kaip gamtos mokslo komponentai:

1. Radikalūs bihevioristai vertina elgesį kaip natūralų reiškinį, taip pat atsižvelgia į įvykių nenutrūkstamumą erdvėje ir laike. Šie įvykiai, gamtos mokslų kontekste, sukaupia tirtiną natūralią istoriją.
2. Radikalūs bihevioristai pabrėžia elgesio kintamųjų eksperimentinę kontrolę ir šios kontrolės taikymą kultūriškai naudingais būdais.
3. Radikalūs bihevioristai laiko privačius reiškinius, tokius kaip mąstymą ar emocijas, užslėptu elgesiu, kuriuos lemia tie patys dėsniai kaip ir atvirą elgesį.
4. Radikalūs bihevioristai pripažįsta, jog mokslininkai taip pat organizmai, kurių elgesys, susijęs su mokslu ar ne, yra veikiamas tų pačių kintamųjų, kurie veikia kitą elgesį, ir į tuos kintamuosius įtraukiama mokslininkų mokslinė filosofija.

Fraley & Ledoux (1997) – Origins, Status and Mission of Behaviorology (p. 16)

Papildant ketvirtąjį punktą – taip kaip aš šneku, rašau ir aiškinu elgesį taip pat yra sąlygota. Todėl, moksliniai paaiškinimai, teisingi arba ne, taip pat mano asmeninės istorijos rezultatas.

Apibendrinant, šiame įraše aptartas elgesio apibrėžimas, pakomentuotas tradicinis šios temos aiškinimas ir pasiremta kitais autoriais praplečiant teorijos suvokimą. Man susidaro jausmas, jog jau dabar turime tvirtą pagrindą judėti pirmyn. Nors dar liko daug, ką reikia aptarti apie radikalųjį biheviorizmą, tačiau jau turėtų būti akivaizdi šios teorijos reikšmė ir socialinės/teisinės/politinės implikacijos. Tai aptarti turėsime daugybę galimybių tolimesniuose įrašuose.

Šiame blog’e bus nagrinėjami žmogaus elgesio klausimai. Tam, kad mane potencialūs skaitytojai suprastų norėčiau tinkamai pristatyti ir apibrėžti paradigmą, kuria remiuosi – šioje įvadinėje įrašų serijoje bus išdėstyti pagrindiniai radikaliojo biheviorizmo filosofijos principai.

Pirmiausia, svarbu sutarti, jog įmanoma objektyviai/moksliškai nagrinėti tiek žmonių, tiek kitų gyvūnų elgesį. Turbūt logiška, jog turi egzistuoti priežastys, dėl kurių žmonės elgiasi taip kaip elgiasi ir turbūt taip pat logiška, jog tas priežastis įmanoma atrasti. Tai reiškia, jog mums reikia turėti pakankamai duomenų apie asmenį ir jo/jos elgesį. Šios informacijos pagalba įmanoma atrasti prasmingus ryšius tarp praeities įvykių ir dabartinio elgesio, taip jį paaiškintant, taip pat įmanoma nuspėti elgesį ateityje bei, suvokus elgesio susiformavimo mechanizmus, tinkamai jį kontroliuoti. Šis požiūris yra natūralistinis bei materialistinis monistinis, ta prasme, jog jokių kitų nei objektyvių duomenų aplinkoje, kuriuos galima užfiksuoti, nėra reikalinga paaiškinti objektyvius faktus. Ši filosofija išvystyta 1953 m. B. F. Skinner’io knygoje “Mokslas ir žmogaus elgesys“ (“Science and Human Behavior“). Elgesio kontrolės klausimas labai svarbus pats savaime ir prie jo dar sugrįšime, tačiau šiuo metu pakanka pastebėti, jog jau ir dabar plačiai praktikuojame elgesio kontrolę. Pats akivaizdžiausias pavyzdys yra vaikų švietimas – mes mokiname vaikus, kaip jie turėtų elgtis visuomenėje.

Radikalus biheviorizmas yra selekcionistinė filosofija, kuri išplečia Darviniškąją natūralios atrankos koncepciją. Evoliucijos teorija ir natūrali atranka yra kertiniai moderniosios biologijos akmenys ir jų yra mokoma mokyklose (bent jau Lietuvos biologijos pamokose) ir tai yra geras pagrindas suprasti radikalų biheviorizmą. Natūralios atrankos esmė yra, jog bruožai individų, kurie išgyvena ir turi palikuonių yra “atrenkami“ ir šie bruožai natūraliai išlieka sekančiose kartose. Rezultate, konkretaus bruožo paplitimas rūšyje kyla. Iš kitos pusės, bruožai individų, kurie neišlieka tampa retesni arba išnykę. Šis procesas visiškai savaiminis, nes nereikalauja jokių išorinių jėgų. Atranka vykdoma tik aplinkos, kurioje yra organizmai.

B.F. Skinner’is pritaikė natūralią atrakną individo elgesio pokyčiams jo gyvenimo metu – ši idėja vadinasi pasekmių atranka (Selection by consequences). Elgesys, kuris yra pastiprinamas (turi teigiamas pasekmes, pvz. maistas, pinigai, draugiškumas, saugumas ir t.t.) išlieka ir turi didesnę tikimybę pasikartoti ateityje, o tuo metu nepastiprinamas elgesys (neturi pasekmių arba turi neigiamas pasekmes) išnyksta. Analogija natūraliai atrankai aiški – procesas savaiminis ir vyksta vien pagal organizmo sąveikoje su aplinka. Veiksmingas elgesys nustatomas (kitaip “atrenkamas“) aplinkos. Kitais žodžiais, ne organizmas “pasirenka“, kokie veiksmai bus pastiprinti, o aplinkos sąlygos nulemia, koks elgesys veiksmingas.

Iš karto galima pamatyti, jog ši filosofija deterministinė (tačiau su išlyga) – ateities elgesys visiškai nulemtas organizmo praeities – (1) jo genetinio palikimo kaip rūšies atstovo (natūrali atranka) ir (2) jo individualios istorijos sąveikoje su aplinka (pasekmių atranka) ir dabartinės būklės (pvz. deprivacijos būklės). Svarbu paminėti, jog organizmas negali įgauti neribotos elgesio įvairovės, nes egzistuoja genetiniai apribojimai. Pavyzdžiui, aš rašau šį tekstą dėl to, jog esu žmonių rūšies atstovas su ilga socializacijos, skaitymo bei kitų patirčių istorija, tačiau nesvarbu kokios aplinkos sąlygos, niekada negalėčiau išmokti savo kojomis iššokti 5 metrus aukštyn.

Praeitoje pastraipoje paminėtą išlygą gali būti nelengva suvokti. Išlygos esmė liečia elgesio tikimybę. Bet kokiomis sąlygomis, įmanoma daugybė elgesio variantų su tam tikromis tikimybėmis. Pvz., jei aš noriu šiandien pavalgyti ne namie ir yra 3 galimybės, tikimybės gali pasiskirsti šitiap: kiniečių maistas (60%), pica (20%), mėsainiai (15%), kitas maistas (5%). Iš anksto nėra įmanoma pasakyti, kaip aš elgsiuos, tik nurodyti ateities elgesio tikimybę. Organizmo praeitis nulemia tam tikro elgesio tikimybę – kartais ši tikimybė arti 100% ir beveik garantuota, jog elgesys pasirodys. Pavyzdžiui, norint išeiti iš kambario, pirmiausia reikia atidaryti duris – durų atidarymas visada bus pastiprintas, nes jis sukuria galimybes kitiems veiksmams/pastiprinimams. Iš esmės, radikalus biheviorizmas yra probabilistinė (tikimybinė) deterministinė filosofija – praeitis nulemia ne konkretų elgesį, bet elgesio variantus ir jų tikimybes.

Apibendrinant, šią teoriją nesunku suprasti, bet gali būti sunku paaiškinti. Šiame pirmame įvadinės radikalaus biheviorizmo serijos įraše, aptariau radikalų biheviorizmą kaip gamtos mokslą, ryšį tarp natūralios ir pasekmių atrankos bei galiausiai paaiškinau elgesio tikimybės idėją. Pratęsiu šį įvadą sekančiame įraše.

Antra dalis —–>