Kategorijos
Kairiosios idėjos

Anapus šeimos vertybių gynybos

Šias neramiais ekonominės bei socialinės nelygybės laikais neišvengiamai iškyla įvarūs nacionalistiniai bei religiniai judėjimai, kurie pasisako už „tradicines“ bei „šeimos“ vertybes. Pagrindinė šių grupių idėja yra priešintis liberaliajai globaliai tvarkai, kuri nepajėgi užtikrinti ekonominio daugumos saugumo. Tokio tipo kampanijų galima rasti beveik kiekvienoje šalyje ir Lietuva nėra išimtis. Didysis Šeimų Gynimo Maršas Vilniuje vyko 2021 m. gegužės 15 d. Šiame kontekste reikalinga šio renginio, minėtų judėjimų bei jų idėjų analizė.

Pradėkime nuo to, jog tradicionalistų frontas kupinas kritinių problemų. Nacionalistų judėjimai pasižymi pagrįsta liberaliosios krypties kritika. Teisingai teigiama, jog globalizacijos konsensusas, kuris vyrauja jau kelis dešimtmečius daugumai neduoda teigiamų rezultatų. Keliamas skambus tikslas – užtikrinti tautos, valstybės bei šeimos gerovę. Tai dažnai pateikiama kaip grįžimą atgal į geresnius laikus – tokia retorika pasižymėjo tiek „Brexit“ Didžiojoje Britanijoje, tiek Trump’o rinkiminė kampanija „Padarykime Ameriką vėl didžią“. Deja, nors ir iškeliamos ekonominės problemos bei kritikuojama turtinė nelygybė, tarp siūlomų sprendimų niekada neįtraukiamos būtinos ekonominės reformos, tokios kaip progresiniai mokesčiai, įperkamo nekilnojamo turto užtikrinimas, darbuotojų teisės ir t.t. Galiausiai, iš skambių pareiškimų lieka tik tas pats mažumos praturtėjimas daugumos sąskaita.

Atsigręžiant į Lietuvą, galime įvertinti paveiksliuką, kuris pateikiamas oficialiame minėto maršo puslapyje:

Idėja ginti tradicines šeimas galbūt ir skamba gražiai, tačiau pasigilinus pozicija pakankamai primityvi:

  • Įsivaizduojamų priešų ieškojimas LGBT bendruomenėje arba „genderizmo“ filosofijoje
  • Homofobija
  • Opozicija Stambulo konvencijai
  • Perdėtas šeimos svarbos, šeimyninių pareigų ir atsakomybių pabrėžimas
  • Ekonominių sprendimų trūkumas

Nors šūkis ir skambus, tačiau paveikslėlyje svarbiausia detalė yra keturių (!) vaikų šeimos vaizdavimas. Toks idealas yra nerealistiškas. Šiais laikais, daugumoje Europos šalių gimstamumo rodiklis gerokai žemesnis nei 2, o šeimų, kuriose auga daugiau nei vienas vaikas retėja. Bet kas pasisakantis už tokias šeimas privalo galėti atsakyti į kelis klausimas:

  • Kas uždirba tiek, kad galėtų aprūpinti tokią šeimą?
  • Kas gali įpirkti tiek gyvenamosios erdvės, kiek reikia daugiavaikei šeimai – butui ar namui?
  • O kaip dėl kitų pragyvenimo išlaidų?
  • Ar pinigus turėtų uždirbti vienas ar du pilnu etatu dirbantys žmonės?
  • Jei dirba abu tėvai, kas rūpinsis vaikais?

Mes turime žvelgti į mažėjančius gimstamumo rodiklius per teisingą prizmę, kuri didžiąja dalimi yra ekonominė. Mano nuomone, pagrindinė problema – per brangus nekilnojamasis turtas. Nei mikro-butų, nei mikro-namų, nei nuomos negalime laikyti suderinamais su šeima bei vaikais. Žmonės „nesirenka“ neturėti vaikų – jie neturi tam tinkamų sąlygų. Dauguma gyvena urbanizacijos, ilgesnių kelionių į darbą (galbūt tai negalioja tiems, kurie dirba iš namų COVID pandemijos metu), tos pačios 40 val. ar net ilgesnės darbo savaitės, kuri nekeičiama jau šimtmetį, neįperkamo nekilnojamo turto, atlyginimų augimo stagnacijos, ekonominės nelygybės, saugaus bei gerai apmokamo darbo trūkumo sąlygomis. Ar kas nors galėtų pasakyti, jog tai palanki aplinka šeimoms? Tokia ir ta „demografinės krizės“ paslaptis.

Jeigu šeimos ir yra puolamos, tai visai ne dėl „genderizmo“, ne dėl mažumos teisių ar nusisukimo nuo tradicinių vertybių. Grėsmė yra ekonominė.

Šioje vietoje galime įvertinti ir kitų autorių mintis:

„Delfi“ portalas išleido straipsnį šia tema – „Didysis šeimų gynimo maršas“ sukiršino valstiečius: turi labai kategorišką nuomonę. Jame pasisako Seimo narys valstietis Tomas Tomilinas:

Jo teigimu, toks renginys niekaip nepadės tradicinei šeimai.

„Šeimai nėra geriau nuo to, kad už ją kalba žmonės, savo pavyzdžiu nerodantys jokios pagarbos toms vertybėms savo politine žinia, kuri dažnu atveju yra tiesiog banali homofobija, neapykanta kitoms seksualinėms mažumoms ir apskritai neturėjimas, ką pasakyti politikoje, neišmanymas įstatymų, nesigilinimas į sudėtingas socialines, ekonomines problemas“, – pažymėjo parlamentaras.

Todėl, pasak T. Tomilino, dėl maršo organizatorių aršių viešų pasisakymų „šeimai daugiau kalorijų ant vakarienės stalo neatsiranda“.

„Mano galva, šis visas šaršalas labai palankus valdantiesiems, nes atitraukia dėmesį nuo esminių problemų, nuo to, kad žmonės darbus praranda, nuo to, kad pandemijos valdymas yra prastas“, – teigė Seimo narys.

Tomas Tomilinas (2021)

Žvelgiant platesniame kontekste, tos pačios problemos nagrinėtos ir 2020 m. kandidatės į JAV prezidento postą Elizabeth Warren:

Ekonomika yra šeimos vertybių branduolys. Bet kuri grupė, kuri yra rimtai nusiteikusi sumažinti skyrybų rodiklius, turėtų kreipti dėmesį į ekonominio streso mažinimą, kuris apkrauna santuoką. Bet kuri grupė, kuriai rūpi vaikai, būtinai turėtų domėtis paskolų sąlygomis bei jų sąlygomis ir tuo, jog dešimtys tūkstančių vaikų išspiriami iš namų. Ir bet kuri grupė, kuri teigia, jog Mama turi turėti galimybę likti namuose su vaikais, turėtų būti stipriai susirūpinę skolų spąstais, kurie įkalina milijonus vidurinės klasės moterų biuro kėdėse.

Elizabeth Warren & Amelia Warren Tyagi (2004) – The Two-Income Trap (p. 110-111)

Galiausiai, Richard Seymour paaiškina, kaip tradicionalistų ideologija naudojama pagrįsti ir įvesti regresines reformas. Be to, pasikliovimas šeimos rūpyba yra seksistiškas – neapmokamą darbą šeimoje dažniausiai atlieka moterys:

Valdžiai bandant reorganizuoti gamybą bei pakeisti klasių galios balansą, atakuojamas socialinis atlygis – tai yra atlygis už visuomenės funkcionavimui būtiną rūpybos veiklą, kuri kitu atveju neapmokamaa. Šitaip grįžtama prie tradicinės „šeimos vertybių“ arba patriarchijos ideologijos. David Cameron teigimu: „Šeima yra svarbiausias dalykas mano gyvenime. Aš manau, jog šeima turėtų būti pats svarbiausias dalykas valstybės gyvenime, nes tai yra geriausia gerovės valstybė, kurią esame turėję. Šeimoje auginami vaikai bei rūpinamasi senoliais bei visais kitais dalykais“. Paramos pragyvenimui apribojimai, tarp kurių yra ir „miegamojo kambario mokestis“ [bedroom tax], yra pateisinami bandymu jėga vėl apjungti išsklaidytas šeimas, tam, kad tiek jauni, tiek seni būtų ne valstybės, o dirbančių suaugusiųjų atsakomybė.

Richard Seymour (2014) – Against Austerity: How We Can Fix the Crisis They Made (p. 147)

Žmonės dažnai klausia – kas tie žmonės, kurie dalyvauja nacionalistų judėjimuose? Iš kur jie? Turėdami omenyje religinę pusę (Bažnyčia), Rusijos įtaką Lietuvoje bei verslo interesus, galime įvertinti kategorizaciją, kurią mums pateikia Graikijos parlamento narys Yanis Varoufakis. Jis įvardija, jog mes gyvename Autoritarizmo dvynių (Twin Authoritarianism) laikais, t.y. Liberaliojo Isteblišmento (Liberal Establishment) bei Nacionalistų Internacionalo (Nationalist International). Akivaizdu, jog patriotiniai, tradicionalistiniai, „šeimos vertybių“ judėjimai patenka į antrąją kategoriją.

Kaip taisyklė, kai visuomenėje pradedama kalbėti apie šeimos vertybes, galime būti tikri, jog jau nėra gerai. Tai reiškia, jog valstybinės ir socialinės paslaugos tapo tokiomis silpnomis, jog jos nebegali tinkamai visų aprūpinti ir dėl to jų funkcijos deleguojamos paskutiniam rūpybos bastionui visuomenėje – šeimai. Tai dar labiau prisideda prie šeimos apkrovimo ir tai toliau gilina visuomenines problemas.

Apibendrinant, tradicionalistų judėjimai yra reakcija į ekonominę nelygybę. Žmonių dalyvavimo priežastis nėra besąlyginis sutikimas su išreiškiamomis pozicijomis, o politinių alternatyvų paieška, nes liberalai yra giliai verslo kišenėse ir negali išspręsti ekonominės neteisybės. Todėl vadinti žmones kvailais, užmanipuliuotais, neišsilavinusiais, kaimu, vatnikais, alkoholikais yra niekas daugiau kaip atsisakymas pamatyti ir spręsti gilesnes problemas.

Kategorijos
Kairiosios idėjos

“Prasti“ 2020 m. matematikos brandos egzamino rezultatai

2020 m. rugpjūčio 5 d. buvo paskelbti jau daug apkalbėti ir aprašyti 2020 m. matematikos valstybinio brandos egzamino (VBE) rezultatai. Turbūt tai, ką daugiausiai žmonės girdėjo apie juos yra, jog jo neišlaikė beveik trečdalis mokinių ir bendrai rezultatai yra “prasti“. Norėčiau surašyti komentarą apie šį egzaminą, rezultatų aiškinimą bei bendrai švietimą iš kairiojo radikaliojo biheviorizmo perspektyvos.

Šio įrašo esmė trumpai:

Lietuvos švietimo ministerija bei nacionalinis egzaminų centras (NEC) kiekvienais metais atlieka visuotinį/nacionalinį valstybės sociologinį, socioekonominės padėties, nelygybės tyrimą – jį vadiname brandos egzaminais. Brandos egzaminų rezultatuose tiesiogiai atsispindi socioekonominė nelygybė – mažiau pasiturintys bei gyvenantys mažesniuose miestuose mokiniai gauna mažesnius įverčius (1 įrašas, 2 įrašas). Gilėjant nelygybei visuomenėje bendri egzaminų rezultatai tik prastės – vienintelis sprendimas yra ne švietimo sistemoje, o socioekonominės nelygybės mažinime.


Tolimesniems komentarams naudojausi brandos egzaminų rezultatais, kurie skelbiami NEC puslapyje – Egzaminų rezultatai. Pats pateikimas yra tikrai prastos kokybės – paaiškinimą kodėl pateikiu apačioje.

Pirmiausia pasižiūrėjau į pastarųjų 5 metų statistiką, t.y. neišlaikiusiųjų matematikos VBE procentą – bendrą procentą, Kauno miesto, Marijampolės savivaldybės bei 2 mokyklų – Biržų “Saulės“ gimnazijos bei Vilniaus licėjaus. Daugiausia diskusijų sukėlęs skaičius – šių metų bendras neišlaikiusiųjų procentas – 2020 m. matematikos VBE neišlaikė 31,69% laikiusiųjų.

MetaiBendras %Kauno m. %Marijampolės sav. %Biržų “Saulės“ gimnazijaVilniaus licėjus %
201610,52 %6,06 %15,77 %8,93 %0%
20175,36 %3,54 %7,05 %0,78 %0%
201812,39 %8,46 %13,72 %15,50 %0%
201917,47 %9,13 %11,68 %19,01 %0%
202031,69 %23,76 %32,34 %25,23 %0%
Neišlaikiusiųjų procentas matematikos VBE

Ar visiems blogi rezultatai?

Pirmiausia norėčiau iškelti šį klausimą – ar iš tiesų galima apskritai sakyti, kad “prasti“ rezultatai? Ar visiems? Kam jie prasti? Gal kažkam jie geri?

Atkreipiu dėmesį, jog iš lentelėje pateikiamų skaičių galima matyti, jog skirtumai tarp regionų ir mokyklų yra milžiniški – bendros tendencijos yra, jog miestų mokyklas bei mokyklas, vykdančias atrankas, lankantys mokiniai egzaminus (ne vien matematikos) išlaiko žymiai geriau nei mažesnėse gyvenvietėse arba atrankas nevykdančias mokyklas. Matome, jog Vilniaus licėjaus neišlaikiusiųjų procentas metai iš metų yra 0. Ar tai atsitiktinumas? Akivaizdu, kad ne ir taip pat turėtų būti akivaizdu, jog tam yra logiškos priežastys.

Netgi bendrame diskurse vis gilėjanti socioekonominė nelygybė neišvengiamai iškyla, pvz. šiame DELFI straipsnyje:

„Matome, kad šiais metais turime apie 600 abiturientų iš privačių mokyklų, kurie, palyginti su kitų rezultatais, gan sėkmingai išlaikė egzaminą. Tai leidžia daryti prielaidą, kad rezultatams daro poveikį mokinio socialinė, ekonominė ir kultūrinė aplinka“

Švietimo, mokslo ir sporto viceministrė Jolanta Urbanovič

Atrodo, jog užkabinus šią giją turėtų siūlytis adekvatūs klausimai ir sprendimai, tačiau toliau nutolstama į problemos mistifikavimus ir beviltiškus sprendimų siūlymus, pvz. “mokinių motyvacijos kėlimas“, “psichologų pasitelkimas“. Negalima priimti tokio problemos psichologizavimo, kai realios priežastys aiškios ir nesvarbu, jog nepatogu kalbėti, kad mūsų sistemoje ir mokinių aplinkoje tokios tendencijos užprogramuotos.

Nemažėjant socioekonominei nelygybei, nestabdant mažesnių gyvenviečių degradacijos, nesirūpinant nekilnojamojo turto įperkamumo klausimu, nepertvarkant regresinės Lietuvos mokestinės sistemos į progresinę, tolimesnės socialinės bei švietimo rezultatų tendencijos labai nuspėjamos. Ir sekančiais metais Vilniaus licėjaus, Kauno technologijos universiteto gimnazijos, Klaipėdos licėjus, Vilniaus Žirmūnų gimnazija, Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija (visos didžiuosiuose miestuose) ir kelių kitų mokyklų mokiniai egzaminus išlaikys geriausiai ir tarpas tarp jų bei visų kitų vis gilės.

Nors yra labai madinga, saugu ir lengva sakyti, kad “reikia investuoti/reformuoti į švietimo sistemą“, tačiau sprendimas nėra čia. Mokslo rezultatai yra didžiąja dalimi socioekonominės padėties atspindys ir sprendimas įmanomas tik sprendžiant ekonominės, socialinės, kultūrinės, regioninės atskirties bei nelygybės klausimus.

Koronaviruso efektas

Iš lentelės matyti, kad 2020 m. neišlaikiusiųjų procentas ryškiai didesnis nei ankstesniųjų metų. Galima numanyti, jog kažkuria dalimi tam įtakos turėjo nuo kovo mėnesio įvestas karantinas ir nuotolinis mokymas mokyklose.

Akivaizdu vėl, jog šie veiksniai egzaminų rezultatus neigiamai paveikė nevienodai – vėl labiausiai nukentėję tie patys mažiausiai privilegijuotų šeimų mokiniai. Šiuo metu tai nėra kritika pačiai karantino priemonei – problema, jog šios priemonės sąlygoja tolimesnį nelygybės gilėjimą. Posakis, jog “mes visi esame viename laive“ absoliučiai prasilenkia su realybe. Pakeisti jį iš dalies galima geresniu, tačiau taip pat netobulu – “esame toje pačioje audroje“. Situacija tokia, jog, kai kurie plaukioja laivuose ar valtelėse, kiti iš vis be plausto, o dar kiti galbūt yra sausumoje. Sąlygos išgyventi nevienodos ir rezultatas užprogramuotas.

Egzaminų duomenų pateikimas

Problema:

Švietimo sistema yra finansuojama visų Lietuvos piliečių/mokesčių mokėtojų, o brandos egzaminai bei jų rezultatai parodo Lietuvos švietimo sistemos bei skirto jai finansavimo rezultatus. Dėl to viešojo intereso reikalas yra gerai žinoti ir suprasti, kokie yra tie rezultatai – svarbūs atsakymai į klausimus ar, kaip, kam ir kur švietimo sistema duoda gerus rezultatus ir kur ne. Dabartinė rezultatų pateikimo forma yra nepatenkinama.

Šiuo metu NEC brandos egzaminų rezultatai yra pateikiami PDF formatu. Kiekvienas brandos egzaminas turi atskirą failą, juose rezultatai pateikiami apibendrintai pagal mokyklas, o pateikiama informacija:

  • Užsiregistravusiųjų skaičius
  • Laikiusiųjų valstybinį egzaminą skaičius
  • Laikiusiųjų valstybinį egzaminą procentas
  • Įvertinimai balais (skaičius laikiusiųjų gavusių įvertinama nurodomame tarpe):
    • 16-100
    • 16-35
    • 36-85
    • 86-100

Šitoks duomenų pateikimo yra nepatenkinamas, neatitinka duomenų tvarkos bei apibendrinimo reikalavimų – duomenys pateikiami netinkamu formatu, suteikiama labai mažai informacijos, pateikiamos išskirtos atkarpos, kurių pagrindimas abejotinas ir mažai prasmingas, iš pateikiamos informacijos sudėtinga vykdyti tolimesnes analizes bei palyginimus tarp mokyklų ir miestų ar regionų.

Sprendimas:

Duomenys turi būti skelbiami ne PDF formatu, o pageidautina CSV ir/ar XLSX formatais. Siūlau dvi naujas formas, kurios leistų aiškiai matyti realią švietimo sistemos situaciją bei atlikti papildomas analizes ir palyginimus.

1. Apibendrinta mokyklų forma – kiekvienas egzaminas turėtų atskirą lentelę, tačiau formoje turėtų būti įtraukiama papildoma informacija:

  • Mokykla
  • Miestas
  • Užsiregistravusiųjų skaičius
  • Laikiusiųjų valstybinį egzaminą skaičius
  • Vidurkis
  • Standartinis nuokrypis
  • Mediana
  • Pirmasis kvartilis
  • Trečiasis kvartilis
  • Šimtukų skačius
  • Neišlaikiusiųjų skaičius
MokyklaMiestasUžsireg.Laik.Vid.SDMediana100Neišlaik.
Apibendrinta mokyklų forma

2. Kiekvieno mokinio egzaminų rezultatų forma – informacija pateikiama be identifikacinės informacijos, o kiekviena eilutė yra vieno mokinio informacija. Pateikiama informacija (jei nelaikė egzamino – tuščia):

  • Mokykla
  • Lytis
  • Lietuvių kalbos VBE rezultatas
  • Anglų VBE
  • Vokiečių VBE
  • Rusų kalbos VBE
  • Prancūzų kalbos VBE
  • Matematikos VBE
  • Informacinių technologijų VBE
  • Biologijos VBE
  • Chemijos VBE
  • Fizikos VBE
  • Istorijos VBE
  • Geografijos VBE
MokyklaLytisLTENMATBIOFIZIST
Kiekvieno mokinio egzaminų rezultatų forma

Ši forma leistų žmonėms susipažinti su visais švietimos sistemos rezultatais, atlikti daug gilesnes nepriklausomas analizes – tokias, kurių nepateikia NEC. Turint tokią formą, būtų įmanoma metai iš metų sekti ilgametes švietimo sistemos rezultatų tendencijas, būtų lengva matyti ar, kiek ir kur gilėja ar mažėja socioekonominė nelygybė Lietuvoje.

Pirma pastaba dėl asmeninių duomenų apsaugos – šių duomenų svarba yra ypatingai svarbi visuomenei – mes visi finansuojame švietimo sistemą. Dėl to turime teisę turėti bei žinoti šiuos duomenis, galėti susipažinti su jais ir juos analizuoti.

Antra pastaba dėl papildomos visų rezultatų formos – tai yra, galima pateikti ir visų egzaminų kiekvienos užduoties kiekvieno mokinio surinktų taškų skaičius.

Kategorijos
Kairiosios idėjos

Delfi straipsnio “Dėl mokymosi rezultatų kalti ne mokytojai, o iš esmės ydinga sistema“ apžvalga

2020 m. gegužės 27 d. puslapyje Delfi pasirodė straipsnis “Robertas Ramanauskas. Dėl mokymosi rezultatų kalti ne mokytojai, o iš esmės ydinga sistema“. Šiame įraše norėčiau pakomentuoti išsakytas idėjas:

1. Ideologinis klausimas

Autorius pavadinime įvardytą sistemą arba ideologiją vadina liberalistine-leftistine:

Tačiau mes dabar matome situaciją, kai visuomenė, o tiksliau nemažos dalies mokinių tėvų, labai pasigedo būtent tradicinio mokymo, su dominuojančiu mokytoju. Tai atrodo paradoksaliai, nes liberalistinė-leftistinė švietimo ideologija, atnešta į mūsų švietimą, labai propagavo sudaryti sąlygas atsiskleisti mokinių kūrybiškumui ir gebėjimams.

Kažin, ar tai normalu, bet tai vyksta. Ir tai lemia ydinga liberalistinė „mokinio krepšelio“ praktika, kurią pakeitus „klasės krepšeliu“ niekas nepakito. Mokyklų administracijos konkuruoja tarpusavyje dėl mokinių skaičiaus, nes viską lemia pinigai, finansavimo dydis. Todėl ugdymo kokybė lieka dar vienu mistiniu siekiu.

Tai nulėmė antrąją problemos pusę, beje, labai aktualią karantino laikotarpio mokymo(-si) situacijoje. Tai mokymo priemonės. Viena svarbiausiųjų yra vadovėliai. Jų rinka buvo neatsakingai liberalizuota. Leidyklos, o jos tėra pelno siekiančios įmonės, konkuruoja tarpusavyje leisdamos vadovėlius, dažnai labai neprofesionaliai parengtus, dar dažniau tampančius vienas kito kompiliacija, labai dažnai turiniu, nulemtu leidėjo (savininko) nuomonės ir virtusiais tiesiog „plataus vartojimo“ preke.

Susidaro jausmas, jog autorius nesuvokia arba nemato skirtumo tarp neo-liberalių kapitalistinių bei kairiųjų idėjų. Viena vertus pats žodis “leftizmas“ dažniausiai vartojamas žeminančia/menkinančia prasme, tai jau rodo neigiamą autoriaus nusistatymą. Kita vertus “klasės krepšelio“, o tuo labiau vadovėlių rinkos liberalizavimo praktikos tebūnie “liberalistinės“, bet nelabai siejasi su politinės kairės idėjomis.

2. Praeities aukštinimas

Autorius teigia, jog praeityje, kai kurie dalykai buvo geresni:

  • Meilės Lukšienės “Tautinės mokyklos“ koncepcija nuo kurios Lietuvos švietimo sistemoje nusisukta.
  • Nuvertintas žinojimas, o pabrėžiama proceso svarba.
  • Anksčiau neva galiojo vadovėlių ekspertavimas, kurie dabar, liberalizuotoje rinkoje, prarado vertę ir yra vertinami pagal marketinginių kampanijų sėkmę.
  • Panaikintas Pedagogikos institutas, kuris, autoriaus teigimu, rengė originalias metodikas ir mokytojo darbinę medžiagą.

Bendrai atrodo, kad autoriui kyla nostalgija kažkokiems mistiniams “geresniems“ laikams į kuriuos reikėtų orientuotis, tautiniam/patriotiškam/nacionalistiškam mokymui.

3. Autoritarizmo prieskoniai

Tačiau mes dabar matome situaciją, kai visuomenė, o tiksliau nemažos dalies mokinių tėvų, labai pasigedo būtent tradicinio mokymo, su dominuojančiu mokytoju.

Tačiau nebuvo imtasi kiek ryžtingesnio ir nuoseklesnio suomiškos patirties suvokimo ir įvertinimo. O tereikėjo tik išsiversti suomių švietimo koncepciją ir kitus dokumentus. Nutylimi ir kiti aspektai. Suomių švietimo sėkmė prasidėjo nuo „visuomenės sutarties“, kad apie švietimą, mokytojus arba gerai, arba nieko. Taip buvo pasiektas mokytojo profesijos prestižas, tapęs mistiniu siekiu mūsuose.

Autorius skundžiasi sumenkusiu mokytojo profesijos prestižu ir tame įmato prastų švietimo sistemos rezultatų priežastį. Iš citatos galima numanyti, jog pritariama kritikos mokytojams ribojimui. Tradiciškai tai vadinama laisvo žodžio apribojimu, tačiau radikaliojo biheviorizmo perspektyvoje tokia sąvoka problematiška. Pritarčiau, jog žmonių kaltinti dėl sisteminių/aplinkos bėdų nėra prasmės, tačiau pavojinga, jog tokie ribojimai bus taikomi ir sistemos kritikai.

Prestižo, autoriteto, tvirtos valdžios, kietos rankos politikos aukštinimas primena mintį išsakytą Herbert Read (1968) knygos “Velniop Kultūrą“ (To Hell With Culture) 4 skyriuje “Lyderystės kultas“:

Pati dažniausia šių latentinių [sadistinių/mazochistinių] tendencijų apraška yra universalus lyderystės reikalavimas; reikalavimas, kuris ne tik savo potekste, tačiau ir išraiškoje identiškas nacių doktrinai. Mokyklos raginamos berniukus ruošti “lyderystės užduotims“, iš studentų reikalaujama ugdyti lyderystės savybės, atrankos komisijos kariuomenėje, laivyne bei oro pajėgose tas pačias savybes laiko atrankos kriterijais. Netgi darbuotojai raginami rinktis savo lyderius – savo darbovietės prievaizdus bei pamainos vyriausiuosius. Politinėje sferoje įsisavinome Führerprinzip be išlygų.

Herbert Read (1968) – To Hell With Culture (p. 51)

4. Užuominos apie kitų valstybių patirtį

Šioje vietoje autoriaus poziciją sunku pavadinti nuoseklia. Iš pradžių susidarytų įspūdis, jog neigiamai atsiliepiama apie dvi “svetimas“ mums švietimo koncepcijas: (1) anglosaksiškąją ir (2) skandinaviškąją. Teigiama, jog šios koncepcijos (kurias galimai būtų sunku apibrėžti bei jos numanomai laikomos vėl liberalistinėmis-leftistinėmis) svetimos mentaliteto prasme bei netinkamos Lietuvai dėl nacionaline sudėtimi homogeniškesnio mokinių kontingento (ypač anglosaksiškoji).

Manau svarbu nepriimti Ramanausko teiginių apie tariamai nacionaline sudėtimi homogeniškesnę Lietuvą už gryną pinigą, o pasižiūrėti į statistiką. Didžiojoje Britanijoje 2011 m. 80,5% gyventojų save priskyrė “Baltųjų britų“ grupei, aišku miestuose dalis kitų etninių grupių yra didesnė. Lietuvoje 2011 m. populiaciją 84,2 % sudarė lietuviai, o Vilniaus mieste 63,2%, Vilniaus rajone 32,5%. Suomija šiek tiek priešingai autoriaus teiginiams dar homogeniškesnė nacionaline sudėtimi nei Lietuva – 2006 m. 93,4% populiacijos buvo suomiai, o 2018 m. 87,6% gyventojų gimtoji kalba buvo suomių. Taigi netgi priimant etninę grupę kaip svarbų kintamąjį formuojant švietimo koncepciją, matyti, jog galbūt šiuo kriterijumi anglosaksiškasis/skandinaviškasis modelis tiktų Lietuvai, o ypač Vilniaus apylinkėms.

Bet kokiu atveju, siūlyčiau visuomenę matyti kitu, daug prasmingesniu pjūviu, tai yra pagal socioekonominį statusą – t.y. pajamų lygį, gyvenamąją vietą. Kalbant apie pajamas, duomenis imu iš pasaulinės nelygybės duomenų bazės: Didžioji Britanija, Suomija, Lietuva. Lentelėje apačioje nurodytas pajamų pasiskirstymas populiacijoje 2017 m.:

ValstybėTurtingiausi 10%Viduriniai 40%Neturtingiausi 50%Kiek kartų*
Didžioji Britanija35,5%43,9%20,6%8,6
Suomija33,1%44,4%22,5%7,4
Lietuva36,4%45,6%18%10,1
Paskutiniame stulpelyje apskaičiuota kiek vidutiniškai kartų daugiau uždirba žmogus iš turtingiausių 10% nei iš neturtingiausių 50%

Iš duomenų susidaro vaizdas, jog pagal pajamas Lietuva heterogeniškesnė (mažiau homogeniška) tiek nei Suomija, tiek nei Didžioji Britanija. Taip pat gerai žinoma, bei jau esu straipsnyje Kaip Lietuvos švietimo sistema gilina nelygybę rašęs, jog vyrauja didelė nelygybė tarp Lietuvos miestų bei rajonų/kaimų. Nesunku pasižiūrėti NEC portale pateikiamus egzaminų rezultatus ir pamatyti, jog yra milžiniški daugiamečiai skirtumai tarp miestų ir rajonų mokyklų. Nori nenori kyla klausimas – ar tikrai Lietuva tokia homogeniška kaip autorius norėtų, jog mes galvotume?

Ramanauskas, kalbėdamas apie skandinaviškąją/suomiškąją sistemą prieštarauja pats sau – nors iš pradžių lyg ir sakoma, jog jų koncepcija Lietuvai netinkama, tačiau vėliau ji priimama kaip siekiamybė – pateikiami pavyzdžiai, jog Suomijoje pasiektas mokytojo profesijos prestižas, jog tinkamai išspręstas mokymosi kartelės ir pasiekimų klausimas.

5. Pamokų praleidinėjimas ir atsakomybė

Antra. Kovą žurnalas „Reitingai“ paskelbė informaciją, kad per mokslo metus Lietuvos mokiniai praleidžia 28 mln. nepateisintų pamokų. Be jokių pasekmių. Be tėvų atsakomybės. Tai, pagaliau, yra ir mokesčių pinigų išmetimas į balą.

Svarbu apibrėžti, jog radikalaus biheviorizmo perspektyvoje atsakomybė yra viso labo tokios sąlygos, jog už kažkokio veiksmo padarymą/nedarymą bus sulaukiama bausmės.

Akivaizdu, jog Ramanauskas nori, jog už pamokų praleidinėjimą būtų pasekmės bei bausmės tėvams. Vėlgi šiek tiek pasigilinus į statistiką ir mokslinius tyrimus, pasidaro aišku, jog pamokų praleidinėjimas bei žemesnis socioekonominis status yra susiję – Europoje pamokas dažniau praleidinėja vaikai jau taip iš mažiau privilegijuotų/mažiau uždirbančių šeimų. Jeigu užsiimsime šių vaikų ar šeimų baudimu, gausime sistemą dar bloginančią jų situaciją, o ne jiems padėsime:

Trečia, mūsų rezultatai patvirtina stiprų ryšį tarp pamokų praleidinėjimo ir socialinės atskirties. Jau ilgai žinoma, jog pamokų praleidinėjimas dažnesnis tarp žemesnės klasės vaikų.

Šių sąlygų fone, McIntyre-Bhatty (2008) bei Reid (2014) įspėja, jog atsakomybės perkėlimas jaunuoliams ar jų šeimoms nuo edukacinės, psichologinės ir socialinio darbo sistemos dėl pamokų praleidinėjimo gali privesti prie situacijos, kurioje vietinė valdžia rūpinsis vien pamokų praleidinėjimo dažnumu be šio reiškinio priežasčių analizės bei intervencijos.

Keppens & Spruyt (2018) – Truancy in Europe: Does the type of educational system matter?

6. Nesisteminė kritika

Matyt didžiausia straipsnio problema – prieštaravimas pavadinimui. Nors įvardijama, jog problemos sisteminės, tačiau kaltė permetama institucijoms bei žmonėms. Tai pamatyti galima iš vartojamo žodyno:

  • “Edukologai-ideologai“
  • “ŠMSM specialistų padrika impresija“
  • “Bėda, kad valstybė ŠMSM asmenyje nėra tokių standartų parengusi“
  • “ŠMSM ir jos dukterinės „firmos““
  • “Dabar, kad vadovėlis pasiektų mokyklas, privalomas beliko tik valstybinės kalbos komisijos grifas, ŠMSM kaip Poncijus Pilotas yra nusiplovęs rankas.“
  • “ŠMSM ministrai ir specialistai yra atitrūkę nuo tikrovės“
  • “Iš ministerijai pavaldžių institucijų mokytojai neturi realios naudos, tos įstaigos dirba pagal savo planą, tenkindamos tik joms suprantamus poreikius.“

Jeigu jau teigiama, jog kritikuojama sistema, ieškoma sisteminių problemų priežasčių, svarbu šį principą taikyti iki galo ir visiems – ne vien mokytojams, tačiau ir valdžios institucijoms. Tikrai negalime sakyti, jog ministerija ar valstybė egzistuoja vakuume ir nėra priežasčių esamai politikai. Kitu atveju turime klasikinį argumentą “blogas ponas“-“geras ponas“, jog išrinkus kitus žmones (pvz. autoriaus partiją), politika automatiškai pasikeis. Tai jau nebe sisteminė kritika, o dešinioji/nacionalistinė retorika.

7. Praleista proga

O tobulėti mokytojai nelinkę dar ir todėl, kad (tai būdinga provincijai ir periferinėms didmiesčių mokykloms) vis labiau krentant mokinių mokslumui tiek dėl mokinių motyvacijos, tiek dėl negebėjimo pasiekti pagrindinio ar net patenkinimo mokymosi pasiekimų lygio dėl patiriamų mokymosi sunkumų – vadinamieji specialiųjų poreikių vaikai – mokytojai vis labiau orientuoti į minimalius pasiekimus ir dar labiau išlaikyti tvarką bei drausmę pamokoje. Specialiųjų poreikių mokinių, ypač turinčių intelektinių ar psichologinių problemų, integravimas į bendrojo ugdymo mokyklas virto „stichine nelaime“.

Šioje vietoje autorius vėl pavojingai laviruoja ant specialiųjų poreikių vaikų kaltinimo slenksčio. O praleista proga yra atkreipti dėmesį į socialinę atskirtį – netgi autorius pamini, jog problemos būdingos provincijai/periferinėms didmiesčių mokykloms. Galbūt reikėtų pasigilinti kodėl bėdos kyla čia? Tada galimai ir siūlomi sprendimai būtų ne simptomų gydymas (mokytojai pagalbininkai), o priežasčių tvarkymas (socioekonominės atskirties mažinimas).

Apibendrinant, straipsnis bei išsakyta nuomonė paviršutiniški. Absoliučiai nekreipiama dėmesio į socioekonominę visuomenės struktūrą, atskirtį, o sprendimai įmatomi “tautinės mokyklos“ koncepcijoje. Lietuvos išskirtinumas pasauliniame ar europiniame kontekste vargiai gali būti pagrįstas. Dar vieną to įrodymą randame prancūzų ekonomisto Thomas Piketty (2020) naujausioje knygoje “Kapitalas ir Ideologija“ išsakytose idėjose:

Geresnis paaiškinimas yra, jog mažiau privilegijuotos klasės jaučiasi apleistos socialdemokratinių partijų (plačiąja prasme) ir šis apleidimo jausmas sudaro palankias sąlygas anti-imigrantų retorikai bei natyvistinėms ideologijoms įsišaknyti. Kol negrįš redistribucinės ambicijos, kurių trūkumas yra apleistumo jausmo priežastis, sunku pasakyti, kas gali sustabdyti šių palankių sąlygų tolimesnį išnaudojimą. (psl. 630)

Todėl, atrodo mažai tikėtina, jog šiandieniniai socialnatyvistiniai judėjimai sukurs ambicingus progresinių mokesčių bei socialinės redistribucijos planus. Labiausiai tikėtina, jog jiems atėjus į valdžią, jie paklius (nori, nenori) į fiskalines ir socialines varžybas ir bus priversti daryti viską, kas įmanoma skatinti nacionalines ekonomikas. Tik vedami oportunistinių paskatų Rassemblement National (RN) Prancūzijoje priešinosi turto mokesčio panaikiniui “geltonųjų liemenių“ krizės metu. Jei RN ateitų į valdžią, tikėtina jie mažintų mokesčius turtingiesiems, tam, kad pritrauktų investicijas, ne vien dėl to, kad tokia politika suderinama su jos senaisiais anti-mokestiniais instinktais bei nacionalinės konkurencijos ideologija, tačiau ir priešiškumas tarptautiniam bendradarbiavimui bei federalinei Europai verstų juos užsiimti fiskaliniu dempingu. Bendriau, ES disintegracija (arba valdžios galios ir anti-migrantų ideologijos sustiprėjimas ES) prie ko gali privesti nacionalistinių partijų išrinkimas, vestų prie socialinių ir fiskalinių varžybų suintensyvėjimo, nelygybės didėjimo bei stiprintų identitarinę retoriką. (p. 641)

Thomas Piketty (2020) – Capital and Ideology
Design a site like this with WordPress.com
Pradėkite