Kategorija: Nekategorizuota

Prieš pradedant rašyti naują turinį, dar norėčiau įkelti 2018 m. gruodį parašytą ir to paties mėnesio 9 dieną užbaigtą straipsnį. Straipsniui parašyti impulsą suteikė girdimos mintys, kad vos ne visų socialinių problemų šaltinis yra prasta švietimo kokybė, o sprendimas yra gerinti švietimo sistemą ir žmonėms suteikti tinkamą išsilavinimą bei išprusimą. Manęs neįtikino toks aiškinimas, todėl norėjau giliau pasikapstyti koks švietimo sistemos vaidmuo sprendžiant ekonominę nelygybę ir kitas problemas. Prieš tai pora tam tinkamų citatų iš kairiojo Gyvenimas per brangus puslapio bei ekonomisto Ha-Joon Chang’o knygos “23 dalykai, kurių jums nesako apie kapitalizmą“:

Pamenate VU studento ir vieno Pro Patrios aktyvistų Vytauto Vyšniausko kalbą Seime, minint Sąjūdžio 30-metį? Taikliai identifikavęs Lietuvą šiandien kamuojančias problemas, Vyšniauskas godojosi dėl… šias problemas gilinančios tautinio švietimo stokos. Lyg pasiūlymas tarp eilučių išsakytas raginimas koncentruotis ties visa ko panacėja – tautiniu švietimu – neprimintų raginimo vėžį gydytis maldomis ar kokios nors kaimo čiauraunikės užkalbėjimais. Ar tai ir yra viskas, ką galima padaryti?

Gyvenimas per brangus (2018) – Be be pykčio

Yra stebėtinai mažai įrodymų rodančių, jog daugiau švietimo veda prie nacionalinio klestėjimo. Didelė dalis žinių įgyta ugdymo proceso metu iš tiesų neaktuali produktyvumo didinimui, nors ji įgalina žmones gyventi pilnesnį ir savarankiškesnį gyvenimą. Taip pat klaidina požiūris, jog žinių ekonomika stipriai padidino švietimo svarbą. Pirmiausia, pati žinių ekonomikos sąvoka yra problematiška, nes žinios visada buvo pagrindinis turto šaltinis. Taip pat, plintant deindustrializacijai ir mechanizacijai, turtingose valstybėse žinių reikalavimai daugumai darbų galimai netgi nukrito. Kai kalbame apie aukštąjį išsilavinimą, kurio svarba turėtų būti didesnė žinių ekonomikoje, nėra aiškaus ryšio tarp jo ir ekonominio augimo. Kas tikrai svarbu nustatant nacionalinį klestėjimą yra ne žmonių išsilavinimo lygis, o valstybės galimybės organizuoti ir nukreipti žmones į aukšto produktyvumo veiklas.

Ha-Joon Chang (2010, p. 56) – 23 Things They Don’t Tell You About Capitalism, Thing 17: More education in itself is not going to make country richer

Tuometinį mano nagrinėjimo rezultatą čia ir įkeliu:

Švietimo sistema ir nelygybė

Kviečiu pasižiūrėti kaip Lietuvos švietimo sistema siejasi su įsigalėjusia ekonomine nelygybe (Lietuvoje turtingiausiųjų ir vargingiausiųjų pajamos skiriasi 7 kartus, ES vidurkis – 5¹). Šiuo straipsniu siekiu dviejų tikslų:

1. Aptarti idėją, jog reikšmingiausias veiksnys lemiantis valstybinių brandos egzaminų rezultatus yra šeimos socioekonominis statusas (SES – sociokenominis statusas tai yra šeimos finansinė padėtis/pajamos, išsilavinimas, užimtumas, kiti kultūriniai ir edukaciniai ištekliai²).
2. Patyrinėti kaip Lietuvos švietimo sistema ne tik atspindi esamą ekonominę ir socialinę nelygybę, tačiau ir prisideda prie jos gilinimo.

Pradėti galima apžvelgiant situaciją svetur. Knygoje „Nelygybės laipsniai“ („Degrees of Inequality“) Suzanne Mettler aptaria kaip švietimo sistema JAV, vietoj nelygybės visuomenėje mažinimo, atvirkščiai, ją gilina. Autorė remiasi 2011 m. duomenimis, jog iki 24 metų priklausantys turtingiausiam visuomenės ketvirtadaliui 97% įgauną aukštąjį išsilavinimą, kai tuo tarpu tarp vargingiausių ketvirtadalio tokių yra tik 23%. Pateikiami 2000 m. duomenys – aukštų pajamų šeimų vaikai besimokinantys žemais pažymiais aukštąją mokyklą baigia tiek pat dažnai kaip asmenys iš žemų pajamų šeimų besimokinantys aukštais pažymiais (29% ir 30%). Be to, išsilavinimo lygis dažnai keliauja per kartas – vaikai turi geresnes galimybes siekti aukštojo išsilavinimo, jei tėvų išsilavinimas yra aukštasis. Padaroma išvada, jog didžiausias barjeras įgyti aukštąjį išsilavinimą yra ne gebėjimų ar motyvacijos trūkumas, o nepakankama finansinė parama³. Joseph Stiglitz knygoje „Nelygybės kaina“ („The Price of Inequality“) prideda, jog turtingi tėvai savo vaikus gali siųsti į geriausius darželius, mokyklas ir jie turi geriausias galimybes įstoti į elitinius universitetus. Taip pat cituojama, jog nepaisant to ar turtingesnės šeimos vaikas mokosi žemesniais pažymiais, tikimybė, jog jis baigs universitetą didesnė nei vargingesnių šeimų vaikų⁴. Pabaigai apie JAV – 2018 m. spalio 9 d. laikraštyje „The Washington Post“ išleistas straipsnis pavadinimu „Geriau gimti turtingu nei talentingu“ („It’s better to be born rich than gifted“) – pats pavadinimas atspindi turinį – svarbesnis veiksnys nulemiantis ar asmuo baigs universitetą yra tėvų pajamos, o ne jo gabumai⁵.

Suprantu šiuo metu galimai kylančius klausimus ir abejones – čia gi autorius aptaria padėtį JAV – ką tai turi bendro su Lietuva? Sutinku, galime judėti arčiau Lietuvos. Kokia situacija Europoje? Europos komisijos 2017 m. bei 2018 m. švietimo ir mokymo stebėsenos biuleteniuose aptariama ši problematika ir patvirtinama, jog „mokinių išsilavinimas daugiausiai priklauso nuo jų socialinės ir ekonominės aplinkos“ – kitais žodžiais socioekonomio statuso^6,7. Taip pat, vargingesnių vaikų akademiniai pasiekimai dažniau yra žemi⁷.

Įsitikinome, kad problematika aktuali tiek JAV, tiek Europoje, tačiau kokia padėtis Lietuvoje? Straipsnio tema yra keliama ne pirmą kartą – jau kalbėta, jog Lietuvos mokyklos ne išlygina, o gilina vaikų socialinių aplinkų skirtumus². Cituojami duomenys, jog išskirsčius vaikus pagal SES palankumą, gamtamokslinio raštingumo rezultatai pasiskirsto taip: ketvirtam ketvirčiui (aukščiausias SES) priklausančių vaikų rezultatas – 520, trečiam ketvirčiui – 488, antram ketvirčiui – 458, pirmam ketvirčiui – 438. Taip pat minimi reikšmingi skirtumai tarp didžiųjų miestų rezultatų bei kaimo vietovių (511 ir 444)². Kitame straipsnyje kalbama apie tai, jog vaikai iš nepasiturinčių šeimų į aukštąsias mokyklas įstoja dvigubai rečiau (25%) nei aukštesnio SES šeimų vaikai. Be to, nepasiturinčių šeimų vaikai rečiau įgyja vidurinįjį išsilavinimą bei brandos egzaminus išlaiko prasčiau. Netgi stojantys į aukštąsias mokyklas įstoja ne į geriausius universitetus – pvz. į Vilniaus universitetą “iš nepasiturinčių šeimų įstoja net penkis kartus rečiau negu bendramoksliai“⁸.

Situaciją peržvelgti galima pasižiūrėjus Nacionalinio egzaminų centro (NEC) pateikiamus brandos egzaminų rezultatus⁹. Egzaminų rezultatai dėstomi gana nevykusiai – pateikiami tik mažai reikšmės turinčių diapazonų forma, o nepateikiami patys svarbiausi duomenys – mokyklos egzaminų rezultatų vidurkiai, medianos, šimtukų skaičius bei neišlaikiusiųjų skaičius. Nepaisant to, nesunku atrasti, jog skirtumai tarp miestų ir kaimų rezultatų, taip pat tarp mokyklų vykdančias atrankas ir jų nevykdančias yra akivaizdūs. Aukštesnius rezultatus rodo mokyklos esančios miestuose bei vykdančios atrankas – neatsitiktinai šiose mokyklose mokosi mokiniai iš aukštesnio SES.

Statistika vienaprasmiška, tačiau gali kilti klausimas kaip socioekonimis statusas atsispindi realybėje ir iš tiesų daro įtaką vaiko mokslo rezultatams. Norint pamatyti nelygybės mechanizmą, siūlau atlikti mintinį eksperimentą:

Skirtumai išryškėja jau ankstyvoje vaikystėje – aukštesnio socioekonominio statuso šeimose tėvai turi geresnes galimybes skirti daugiau laiko vaikui (pvz. gali dirbti tik vienas iš tėvų). Nors ir Lietuvoje mokslas nemokamas, tačiau būtinosios mokyklinės priemonės ne – turtingesni tėvai vaikus geriau gali aprūpinti knygomis, kitomis mokyklinėmis priemonėmis, įpirkti darželio paslaugas. Turtingesnės šeimos turi geresnes galimybes užtikrinti turiningesnį vaikų laisvalaikį, saugesnę aplinką, turiningesnes atostogas (stovyklas ar keliones), esant reikalui pasamdyti korepetitorių. Šie skirtumai veikia vaikų galimybes mokytis ir tai atsispindi stojant į mokyklas, kurios vykdo atrankas, dažnai vadinamas „elitines“. Jau į šias mokyklas patekti geresnes galimybes turi turtingesnių šeimų vaikai, o jeigu nepavyksta pažymiais, tada kartais lieka galimybė įstoti „finansinės paramos“ keliu. Galimybių išsiskyrimas veikia iki pat brandos egzaminų – socioekonominis statusas atsispindi tiek mokykliniuose pasiekimuose, tiek galiausiai brandos egzaminų rezultatuose. Mažų mažiausiai aišku, jog šeimos finansinė padėtis stipriai veikia vaiko galimybes mokytis mokykloje, taip pat išlaikyti brandos egzaminus – pirmojo tikslo iškelta idėja turi stiprų pagrindimą. Tačiau nelygybės problema čia nesibaigia.

Galime pereiti prie antrojo tikslo. Kaip švietimo sistema prisideda prie nelygybės gilinimo? Stojant į aukštąsias mokyklas mokiniai rikiuojami pagal stojamąjį balą – iš anksčiau pateikiamo teksto, aišku, kad eilėje pirmesni bus aukštesnio socioekonominio statuso mokiniai. Kam suteikiamas nemokamas/valstybės finansuojamas mokslas? Aišku – esantiems pirmiau eilėje, t. y. turtingesnių šeimų absolventams, kuriems tos paramos mažiau reikia. Tai pirmas nelygybės gilinimo šaltinis. Taip kaip socioekonominis statusas atsispindi mokykloje, lygiai taip pat ir universitete – aukštesnio socioekonominio statuso studentams rečiau reikia dirbti studijuojant (pragyvenimo išlaidas gali dažniau padengti šeima), jie turi geresnes galimybes atlikti vis plintančias nemokamas praktikas. Klausimas – kam suteikiamos paskatinamosios stipendijos? Vėl tai yra „gabesniems“, t. y. aukštesnius įverčius gaunantiems studentams, kurie dažniau yra iš aukštesnio SES (nereikia pamiršti nelygybę mažinančių socialinių stipendijų) – tai jau antrasis nelygybės gilinimo šaltinis. Galiausiai svarbu prisiminti, kad turtingesnių šeimų vaikai dažniau mokosi bei studijuoja žinomesnėse mokyklose bei universitetuose – ne paslaptis, kad tai svarbus faktorius vėliau jaunam žmogui ieškant darbo. Tai jau trečiasis nelygybės gilinimo šaltinis. Taigi, kalbant apie švietimo sistemą svarbu nepamiršti šių aspektų ir atkreipti dėmesį į tai kaip platiname prarają tarp turtingųjų ir vargingųjų.

Esamai situacijai geriau suvokti galima pasitelkti analogiją – 100 metrų bėgimo varžybas. Įsivaizduokime, kad tiek turtingesnių, tiek vargingesnių šeimų vaikai bėgimą pradeda prie tos pačios starto linijos, tačiau trasoje yra skirtumų – turtingesniems kelias iki finišo tiesus ir atviras, o tuo tarpų vargingesniųjų kelyje pastatomi barjerai per kuriuos reikia peršokti. Kad nepasirodytų maža, turtingesniems dar sutrumpinama distancija iki 80 ar 70 metrų. Iš esmės tokie dalykai vyksta Lietuvoje ir jos švietimo sistemoje. Tokia sistema, akivaizdu, yra tiek nesąžininga, tiek neteisinga.

Galime išvardinti esamą sistemą ginančius teiginius tokius kaip:

• „Norint pasiekti gerus rezultatus moksle reikia stengtis – visos galimybės yra.“
• „Aukštus rezultatus pasiekia tik motyvuoti mokiniai.“
• „Gabesni mokiniai patenka į geresnes mokyklas, geriau išlaiko egzaminus bei įstoja į geresnius universitetus.“
• „Brandos egzaminai yra objektyvus mokinio gabumų įvertinimo būdas.“

Matant realybę tokie teiginiai turėtų pasirodyti kaip neturintys pagrindo, o galbūt net ir kelti šypseną.

Problema aiški – ekonominė ir socialinė nelygybė skausmingai atsispindi Lietuvos švietimo sistemoje. Sprendimas įmanomas tik esant stipriam viešajam sektoriui, kuris gali užtikrinti vienodas mokymosi sąlygas visiems nepriklausomai nuo finansinės padėties. Stiprus viešasis sektorius savo ruožtu užtikrinimas gali būti tik teisingos, progresyvios mokestinės sistemos būdu, t. y. kai didžioji biudžeto dalis yra sunešama turtingesniųjų, privataus verslo, kurie moka didesnius procentus nuo savo pajamų, taip pat stipria pilietine visuomene su stipriomis profesinėmis sąjungomis, kurios turi realią sprendimų priėmimo galią bei kurios gali ginti savo teises bei užtikrinti išrinktos valdžios atskaitomybę. Nelygybė išsivystė politinių sprendimų keliu, tuo pačiu keliu ji gali būti ir sumažinta.⁴ Baigiant, galima pacituoti jau minėtus autorius. Joseph Stiglitz savo ruožtu cituoja ekonomistą Paul Krugman – „Ekstremali pajamų koncentracija yra nesuderinama su tikra demokratija“.⁴ Suzanne Mettler – „Dėl to, kad išsilavinimas stipriai veikia tai, kas turi balsą politikoje, demokratijos kokybė yra pavojuje“.³

Šaltiniai:

1. Naprys, E. (2017 m. spalio 5 d.). Turtingiausi Lietuvoje uždirba jau 7 kartus daugiau nei vargingiausi – ekspertai ieško būdų nelygybei mažinti. Prieiga per: https://www.15min.lt/verslas/naujiena/finansai/turtingiausi-lietuvoje-uzdirba-7-kartus-daugiau-nei-vargingiausi-ekspertai-iesko-budu-nelygybei-mazinti-662-862788.
2. Pukenė, R. (2017 m. balandžio 26 d.). Lietuvos atskirties grimasos: mokyklos ne padeda, o paskandina dar giliau. Prieiga per: https://www.delfi.lt/news/daily/education/lietuvos-atskirties-grimasos-mokyklos-ne-padeda-o-paskandina-dar-giliau.d?id=74225792
3. Mettler, S. (2014). Degrees of Inequality: how the Politics of Higher Education Sabotaged the American Dream. New York: Basic Books.
4. Stiglitz, J. E. (2012). The Price of Inequality: How Today’s Divided Society Endangers Our Future. New York: W.W. Norton & Co.
5. Van Dam, A. (2018 m. spalio 9 d.). It’s better to be born rich than gifted. Prieiga per: https://www.washingtonpost.com/business/2018/10/09/its-better-be-born-rich-than-talented/?utm_source=reddit.com&utm_term=.e09ca3b24576
6. Europos komisija. (2017). Europos komisijos – pranešimas spaudai. Švietimas ir mokymas Europoje. Nelygybė tebeegzistuoja. Prieiga per: europa.eu/rapid/press-release_IP-17-4261_lt.pdf
7. European Commission. (2018). Education and Training Monitor EU analysis, volume 1 2018. Prieiga per: http://ec.europa.eu/education/sites/education/files/document-library-docs/volume-1-2018-education-and-training-monitor-country-analysis.pdf
8. http://www.lrt.lt (2018 m. spalio 17 d.). Tyrimas: aukštąjį mokslą pasiekia tik kas ketvirtas vaikas iš nepasiturinčios šeimos. Prieiga per: https://www.delfi.lt/news/daily/education/tyrimas-aukstaji-moksla-pasiekia-tik-kas-ketvirtas-vaikas-is-nepasiturincios-seimos.d?id=79338293
9. NEC. (2018). Valstybinių brandos egzaminų rezultatai Lietuvoje. Prieiga per: http://www.nec.lt/655/

Norėčiau pasidalinti šiek tiek ankstesnės veiklos, t.y. praėjusių metų kūriniu. Šios idėjos šaltinis yra Ruslano Baranovo straipsnis “Ar LSDP užteks grįžimo prie socialdemokratinių vertybių?“. Jo pabaigoje rašoma:

Ko labiausiai trūksta Palucko vadovaujamiems socdemams? Jaunimo ir radikalesnio kairiojo partijos flango, kažkuo panašaus į britų „Momentum“. Toks flangas, nesiekdamas valdžios partijoje, padėtų lengviau skintis kelią radikalesnėms kairiosioms idėjoms, skatintų kairiojo žodyno plėtrą. Lietuvių „Momentas“ ragintų nebežaisti žaidimo, kurio tikslas – įtikti visiems rinkėjams, o būti atvirai ir neapologetiškai progresyviems bei rinkėjus ugdyti. Visai įsisvajojau. Pradžiai ir grįžimas prie socialdemokratinių vertybių patrauks mane link balsadėžės. 

Ruslanas Baranovas (2018)

Britų “Momentum“ tai grassroots kairysis judėjimas Didžiojoje Britanijoje, kurio idėja yra leiboristų partiją, šios valstybės valdymą bei pačią valstybę vystyti pagal daugumos, o ne siaurų grupių interesus (“Momentum“ puslapis“). Ruslanas Baranovas svarsto, jog Lietuvos socialdemokratų partijai (LSDP) reikalingas analogiškas judėjimas Lietuvoje norint užtikrinti, jog LSDP būtų priversta vykdyti realią kairiąją politiką.

Perskaitęs Baranovo straipsnį, norėjau pabandyti įsivaizduoti kaip galėtų atrodyti šis judėjimas. Taigi, nors ir judėjimo šiuo pavadinimu nėra, tačiau sudėliojau logotipą bei surašiau keletą idėjinių punktų ir pavadinau tai “Momento manifestu“. Štai ir jis:

Momentas

Manifestas

2019-02-19

Esame kairiųjų pažiūrų politinis judėjimas „Momentas“. Tikime, kad atėjo laikas kairiajam jaunimui garsiai ir neapologetiškai, be užuolankų kalbėti apie dabartinę visuomenės situaciją, ją analizuoti bei siekti progresyvių tikslų. Dėl to skelbiame šį manifestą su svarbiausiomis mūsų veiklos gairėmis.

Mes:

1. Kaip pagrindinį uždavinį išsikeliame kovoti su socialine, ekonomine, politine nelygybe bei socialine atskirtimi ir ją mažinti. Visi mūsų tikslai bei veikla turi būti suderinami su šiuo tikslu ir prisidėti prie jo siekimo.
2. Suprantame, kad kiekvienas bet kokios politinės programos punktas įvairias visuomenes grupes veikia skirtingai ir turi paskirstomąsias pasekmes („distributive consequences“). Tai reiškia, kad kiekvienas punktas socioekonominę galią gali skirstyti arba ją siaurinti. Mes renkamės kairįjį/progresyvųjį kelią – kiekvienas mūsų punktas privalo minėtas galias paskirstyti visuomenėje kuo plačiau.
3. Esame prieš sprendimus paremtus apeliavimu į asmeninę atsakomybę, asmeninį pasirinkimą ir sąžinę, suvokdami, jog asmeninis pasirinkimas yra stipriai susijęs ir priklauso nuo galimybių, privačių interesų įtakos, politinės situacijos, socioekonominės padėties. Esame už sisteminę visuomenės analizę, demokratiniu procesu bei pilietine iniciatyva paremtus sprendimus.
4. Atstovaujame viešąjį interesą bei silpnesnes, pažeidžiamas/marginalizuotas, ne galios pozicijoje esančias visuomenės grupes, t. y. darbuotojus, vartotojus, mažiau pasiturinčius/skurstančiuosius, tautines mažumas, seksualines mažumas ir kt.
5. Priimame IUSY teiginį – „Sin feminismo, no hay socialismo“ (liet. Be feminizmo, nėra socializmo). Suvokiame, jog siekiant 1 punkte iškelto tikslo, vyrų bei moterų padėtis turi būti išlyginta, moterys yra neatsiejama ir būtina šio judėjimo dalis.
6. Netikime, jog visuomenėje yra žmogus, kuris uždirbo viską „savo rankomis“ – suprantame, kad turtas kapitalistinėje sistemoje sukuriamas daugelio žmonių indėliu – žmogaus ar grupės idėjomis, darbuotojų darbu, pirkėjų pinigais, valstybės aprūpinamu saugumu, švietimo/sveikatos sistema bei infrastruktūra.
7. Pasisakome už galimybių lygybę, tuo pačiu suvokdami, kad siekiame ir lygesnio rezultato. Šie dalykai neišvengiamai susiję – net esant lygioms galimybėms, esamą situaciją visuomenėje laikytume nepatenkinama.
8. Sieksime būti atsvara dešiniajai, neoliberaliai, „laisvos rinkos“ bei „investuotojų pritraukimo“ politikai. Tikime, kad ekonominė raida neturi būti vykdoma didžiosios gyventojų dalies gerovės bei darbuotojų teisių sąskaita.
9. Reikalausime realios kairiosios pozicijos bei politikos, kuri suderinama su šiuo manifestu iš tradiciškai kairiųjų „socialdemokratiškų“ jėgų bei judėjimų besivadinančių kairiaisiais (LSDJS, LSDP). Priešinsimės šių jėgų dešinėjimui bei sieksime jų atskaitingumo.
10. Į „Momento“ judėjimą sieksime įtraukti kuo platesnį žmonių ratą. Ypatingai reikalingas 4 punkte minėtų grupių politinio sąmoningumo udgymas bei įtraukimas į politinį procesą. Jas būtina įgalinti dalyvauti savo visuomenės, bendruomenės kūrime, būtina, kad jos turėtų galimybę dalyvauti viešoje veikloje.
11. Manome, kad tęsiant dabartinę kapitalistinės politikos kryptį judame link ekologinės katastrofos. Tikime, kad vienintelis būdas užkirsti tam kelią yra kuo platesnio žmonių rato įgalinimas veikti bei keisti savo gyvenimą ir visuomenę, t.y. 1 punkte numatytas tikslas.
12. Ekonominės, socialinės, politinės nelygybės mažinimo priemonių šiame manisfeste neapsibrėžiame. Suvokiame, jog tiek mūsų, tiek kiekvienos ne galios pozicijoje esančios grupės efektyviausias veiksmų planas priklausys ir bus priimtas kiekvienu konkrečiu atveju.

Kaip jau pradėjau ir rašiau angliškajame savo blog’e (Rationale for the blog), šiuo metu pasaulyje yra daugybė problemų – globalinis atšilimas, ekonominė nelygybė, dešiniosios/reakcinės politinės krypties plitimas ir t.t. Paprasti žmonės jaučia, jog nebegali stovėti nuošalyje ir turi veikti – aš esu vienas tokių žmonių ir šis blog’as/dienoraštis yra vienas iš žingsnių, kuriuos galiu žengti norėdamas pagerinti mūsų ateitį.

Negaliu teigti, jog žinau visus atsakymus, tačiau manau, jog turiu teorinį pagrindą, kuris mums padės efektyviai žvelgti į pasaulį ir atrasti sprendimus kylančioms problemoms. Ką turiu omenyje yra B.F. Skinner’io radikalaus biheviorizmo (dar kitaip vadinama eksperimentine elgesio analize) bei kairiosios/socialistinės politinės minties sintezė. Tikiu, jog šios dvi kryptys yra stipriai susijusios, viena kitą papildo bei netgi, kad jų neįmanoma atskirai tinkamai vystyti. Kalbant apie tai, ką mums duoda radikalus biheviorizmas, galiu pasinaudoti YouTube vartotojo Sven Stelloo mintimi (po šiuo video): “Tai galima prilyginti pasaulio matymui 3D, kai tuo tarpu įprastai žmonės mato 2D“.

Įkvėpimą taip pat randu šioje Jerry Ulman (1979) mintyje:

“Įvardijant socialinių problemų priežastis aplinkoje, o ne žmonėse, biheviorizmas kelia milžinišką grėsmę buržuazinės ideologijos status quo. Jokia kita psichologija neteikia tokios grėsmingai galingos technologijos ir jokia kita psichologija nėra tiek dialektinė, tiek materialistinė. Visiškai priešingai Mishler’io tezei, aš teigiu, jog vienintelė psichologija suderinama su marksizmu yra radikalusis biheviorizmas.“

Jerry Ulman (1979), A Critique of Skinnerism: Materialism versus the Dialectic, p. 5

Būtent šią mintį ir vystysiu šiame blog’e. Aptarsiu tiek radikalaus biheviorizmo teoriją, tiek kairiąją politinę mintį, taip pat vyraujančią psichologiją bei jos ryšį su kapitalistine/neoliberaliąja ideologija. Šiame blog’e lietuvių kalba tikėtina, jog turinys daug nesiskirs nuo blog’o anglų kalba, tačiau tikrai galėsiu plačiau aptarti situaciją bei paanalizuoti problemas aktualias būtent Lietuvoje.

Rašau šį blog’ą daugiausia sau pačiam – tai padeda man suorganizuoti mintis bei atradimus knygose, straipsniuose, filmuose ar kitur. Vis dėlto tikiuosi, jog pristatomos idėjos skaitytojams bus tiek pat naudingos ir įdomios kiek ir man.