Žyma: Aplinka

Pirma bei antra įvadinės serijos dalys.

Akivaizdu, jog šio blog’o teorinis pagrindas didelę reikšmę suteikia aplinkos vaidmeniui bet kokio gyvūno ar žmogaus elgesio formavimuisi. Neišvengiamai gali iškilti klausimas – kaip apibrėžiama organizmo aplinka? Be to, daug dėmesio jau skirta analogijų tarp Darvin’o natūralios atrankos bei Skinner’io pasekmių atrankos aiškinimui. Atsakymų bei tolimesnių sąsajų paieška tęsiasi šioje trečioje įvadinės serijos dalyje.

Antroje dalyje pateikiamas elgesio apibrėžimas, kuris praplečia tradicinį suvokimą bei įtraukia vidinį elgesį (mintis, jausmus ir t.t.). Radikalaus biheviorizmo kontekste, toks pat praplėtimas taikomas ir aplinkos apibrėžimui. Aplinka suvokiama kaip visi dalykai/kintamieji, kurie veikia organizmo elgesį – į tai įeina tiek išoriniai kintamieji, tokie kaip oro temperatūra, apšvietimas, kiti žmonės, tiek vidiniai arba privatūs kintamieji, pvz. įvairių medžiagų kiekis kraujyje, bet koks skausmas (kitais žodžiais audinių pažeidimai) ir t.t. Vienintelis skirtumas tarp išorinių bei vidinių kintamųjų yra jų veikimo apimtis – kambario temperatūra veikia kelis žmones, o dantų skausmas tik vieno žmogaus aplinkos dalis. B.F. Skinner’is rašo:

Kai sakome, jog elgesys yra aplinkos funkcija, terminas “aplinka“ reiškia bet kokį reiškinį visatoje, kuris gali paveikti organizmą. Tačiau dalis visatos yra atitverta paties organizmo viduje. <..> Kitais žodžiais, kiekvieno individo maža visatos dalis yra privati. Mums nebūtina daryti prielaidos, jog įvykiai vykstantys organizmo viduje būtent dėl šios priežasties turi ypatingų savybių. Privatus įvykis atskirtinas ribotu prieinamumu, bet ne, kiek žinoma, specialia struktūra ar prigimtimi.

B. F. Skinner (1953, p. 257) – Science and Human Behavior

Apsibrėžus elgesį bei aplinką, norėčiau pabrėžti, jog vidinė organizmo būklė gali būti suvokta tiek kaip elgesys, tiek kaip organizmo aplinkos dalis. Gali pasirodyti, jog šis faktas prieštarauja pats sau, tačiau jei klausimą formuojame kitaip, t.y. “Ar mūsų elgesys daro įtaką tolimesniam mūsų elgesiui“, problemų nebekyla. Bet kokiu atveju, norėčiau palikti šios temos plėtojimą kitam įrašui.

Galime pratęsti analogijų tarp Darvin’o bei Skinner’io paiešką. Žmogus susipažinęs su evoliucijos teorija, žinos, jog bet kokio rūšies požymio pasikeitimai neįvyksta staiga – dideli pakitimai gali tęstis tūkstančius ar net daugiau kartų̃. Požymio kaita vyksta palaipsniui – mažais žingsniai, kur bet kuri tarpinė forma kažkuo naudinga (t.y. didinanti reprodukcijos tikimybę) organizmo protėvių išlikimui. Kaip pavyzdį galima paimti akies evoliuciją – tai sudėtingas organas, kuris išsivystė palaipsniui ir kurio evoliucija turi gerą paaiškinimą – rekomenduoju šį video.

Panašus mechanizmas randamas ir radikaliame biheviorizme. Tyrinėjant elgesį, dažnai matysime, jog jis nesusiformavo staiga – dabartinis elgesys turi ilgą mažų/palaipsnių pasikeitimų istoriją, kurioje kiekvienas žingsnis suteikia pastiprinančias pasekmes ir dėl to turi padidėjusią tikimybę panašiomis sąlygomis pasikartoti ateityje. Pora pavyzdžių:

1. Gyvūnų treniravimas – mokant augintinį atlikti triuką, tarpinės elgesio formos pirmiausia parenkamos/pastiprinamos (taip pat vadinama formavimu [ang. shaping]), video.
2. Mokymasis kalbėti – iš pradžių pastiprinamos bet kokios kūdikio/vaiko verbalizacijos (kontrolė negriežta). Vėliau, kontrolė konkretesnė, kai tik tam tikri garsai/garsų kombinacijos/žodžiai pastiprinami – tarkime, maistas nuspėjamai suteikiamas, kai sakomi žodžiai “maistas“ arba “valgyti“ ir panašiai.

Matome, jog ne visas organizmo elgesys paveldimas – akivaizdu, jog per savo gyvenimą žmonės išmoksta kaip, daugiau ar mažiau efektyviai, elgtis savo aplinkoje. Ši organizmo galimybė išvystyti naujas elgesio formas (mokslinis terminas operantinis sąlygojimas) yra paveldimas požymis. Dar kartą galime pasiremti Skinner’iu (1953):

Sąlygojimo procesas taip pat turi išgyvenamąją vertę. Per kartas aplinkai keičiantis, ypač kalbant apie išorinę palyginus su vidine, negali išsivystyti paveldimi mechanizmai atitinkamiems refleksiniams atsakams. Dėl to, organizmas gali būti pasiruošęs išskirti seiles, kai tam tikros cheminės medžiagos stimuliuoja burną, tačiau jis negali įgauti papildomo pranašumo išskirti seiles prieš paragaujant maistą, išskyrus tuo atveju jei fizinė maisto išvaizda išlieka tokia pati skirtingose aplinkose bei skirtingu metu. Gamta negali numatyti, jog tam tikros išvaizdos objektas bus valgomas, evoliucinis procesas gali tik suteikti mechanizmą, kurio pagalba individas įgauna atsakus konkrečioms aplinkos savybėms po to, kai jos sutinkamos. Kur baigiasi paveldimas elgesys, paveldimas sąlygojimo proceso kintamumas prasideda.

B. F. Skinner (1953, p. 55) – Science and Human Behavior

Tuo baigiu šiandienos įrašą. Ši teorija yra mano individualios istorijos dalis, kuri stipriausiai veikia mano elgesį – tradiciniais terminais naudojuosi radikalaus biheviorizmo sistema suvokti pasaulį. Tikiu, jog turime pradėti šia teorija/mokslu, nes jos pagrindai nėra sudėtingi ir labai padės mums atpažinti tiek asmeninių, tiek visuomeninių problemų priežastis.