Šias neramiais ekonominės bei socialinės nelygybės laikais neišvengiamai iškyla įvarūs nacionalistiniai bei religiniai judėjimai, kurie pasisako už „tradicines“ bei „šeimos“ vertybes. Pagrindinė šių grupių idėja yra priešintis liberaliajai globaliai tvarkai, kuri nepajėgi užtikrinti ekonominio daugumos saugumo. Tokio tipo kampanijų galima rasti beveik kiekvienoje šalyje ir Lietuva nėra išimtis. Didysis Šeimų Gynimo Maršas Vilniuje vyko 2021 m. gegužės 15 d. Šiame kontekste reikalinga šio renginio, minėtų judėjimų bei jų idėjų analizė.
Pradėkime nuo to, jog tradicionalistų frontas kupinas kritinių problemų. Nacionalistų judėjimai pasižymi pagrįsta liberaliosios krypties kritika. Teisingai teigiama, jog globalizacijos konsensusas, kuris vyrauja jau kelis dešimtmečius daugumai neduoda teigiamų rezultatų. Keliamas skambus tikslas – užtikrinti tautos, valstybės bei šeimos gerovę. Tai dažnai pateikiama kaip grįžimą atgal į geresnius laikus – tokia retorika pasižymėjo tiek „Brexit“ Didžiojoje Britanijoje, tiek Trump’o rinkiminė kampanija „Padarykime Ameriką vėl didžią“. Deja, nors ir iškeliamos ekonominės problemos bei kritikuojama turtinė nelygybė, tarp siūlomų sprendimų niekada neįtraukiamos būtinos ekonominės reformos, tokios kaip progresiniai mokesčiai, įperkamo nekilnojamo turto užtikrinimas, darbuotojų teisės ir t.t. Galiausiai, iš skambių pareiškimų lieka tik tas pats mažumos praturtėjimas daugumos sąskaita.
Atsigręžiant į Lietuvą, galime įvertinti paveiksliuką, kuris pateikiamas oficialiame minėto maršo puslapyje:
Idėja ginti tradicines šeimas galbūt ir skamba gražiai, tačiau pasigilinus pozicija pakankamai primityvi:
- Įsivaizduojamų priešų ieškojimas LGBT bendruomenėje arba „genderizmo“ filosofijoje
- Homofobija
- Opozicija Stambulo konvencijai
- Perdėtas šeimos svarbos, šeimyninių pareigų ir atsakomybių pabrėžimas
- Ekonominių sprendimų trūkumas
Nors šūkis ir skambus, tačiau paveikslėlyje svarbiausia detalė yra keturių (!) vaikų šeimos vaizdavimas. Toks idealas yra nerealistiškas. Šiais laikais, daugumoje Europos šalių gimstamumo rodiklis gerokai žemesnis nei 2, o šeimų, kuriose auga daugiau nei vienas vaikas retėja. Bet kas pasisakantis už tokias šeimas privalo galėti atsakyti į kelis klausimas:
- Kas uždirba tiek, kad galėtų aprūpinti tokią šeimą?
- Kas gali įpirkti tiek gyvenamosios erdvės, kiek reikia daugiavaikei šeimai – butui ar namui?
- O kaip dėl kitų pragyvenimo išlaidų?
- Ar pinigus turėtų uždirbti vienas ar du pilnu etatu dirbantys žmonės?
- Jei dirba abu tėvai, kas rūpinsis vaikais?
Mes turime žvelgti į mažėjančius gimstamumo rodiklius per teisingą prizmę, kuri didžiąja dalimi yra ekonominė. Mano nuomone, pagrindinė problema – per brangus nekilnojamasis turtas. Nei mikro-butų, nei mikro-namų, nei nuomos negalime laikyti suderinamais su šeima bei vaikais. Žmonės „nesirenka“ neturėti vaikų – jie neturi tam tinkamų sąlygų. Dauguma gyvena urbanizacijos, ilgesnių kelionių į darbą (galbūt tai negalioja tiems, kurie dirba iš namų COVID pandemijos metu), tos pačios 40 val. ar net ilgesnės darbo savaitės, kuri nekeičiama jau šimtmetį, neįperkamo nekilnojamo turto, atlyginimų augimo stagnacijos, ekonominės nelygybės, saugaus bei gerai apmokamo darbo trūkumo sąlygomis. Ar kas nors galėtų pasakyti, jog tai palanki aplinka šeimoms? Tokia ir ta „demografinės krizės“ paslaptis.
Jeigu šeimos ir yra puolamos, tai visai ne dėl „genderizmo“, ne dėl mažumos teisių ar nusisukimo nuo tradicinių vertybių. Grėsmė yra ekonominė.
Šioje vietoje galime įvertinti ir kitų autorių mintis:
„Delfi“ portalas išleido straipsnį šia tema – „Didysis šeimų gynimo maršas“ sukiršino valstiečius: turi labai kategorišką nuomonę. Jame pasisako Seimo narys valstietis Tomas Tomilinas:
Jo teigimu, toks renginys niekaip nepadės tradicinei šeimai.
„Šeimai nėra geriau nuo to, kad už ją kalba žmonės, savo pavyzdžiu nerodantys jokios pagarbos toms vertybėms savo politine žinia, kuri dažnu atveju yra tiesiog banali homofobija, neapykanta kitoms seksualinėms mažumoms ir apskritai neturėjimas, ką pasakyti politikoje, neišmanymas įstatymų, nesigilinimas į sudėtingas socialines, ekonomines problemas“, – pažymėjo parlamentaras.
Todėl, pasak T. Tomilino, dėl maršo organizatorių aršių viešų pasisakymų „šeimai daugiau kalorijų ant vakarienės stalo neatsiranda“.
„Mano galva, šis visas šaršalas labai palankus valdantiesiems, nes atitraukia dėmesį nuo esminių problemų, nuo to, kad žmonės darbus praranda, nuo to, kad pandemijos valdymas yra prastas“, – teigė Seimo narys.
Tomas Tomilinas (2021)
Žvelgiant platesniame kontekste, tos pačios problemos nagrinėtos ir 2020 m. kandidatės į JAV prezidento postą Elizabeth Warren:
Ekonomika yra šeimos vertybių branduolys. Bet kuri grupė, kuri yra rimtai nusiteikusi sumažinti skyrybų rodiklius, turėtų kreipti dėmesį į ekonominio streso mažinimą, kuris apkrauna santuoką. Bet kuri grupė, kuriai rūpi vaikai, būtinai turėtų domėtis paskolų sąlygomis bei jų sąlygomis ir tuo, jog dešimtys tūkstančių vaikų išspiriami iš namų. Ir bet kuri grupė, kuri teigia, jog Mama turi turėti galimybę likti namuose su vaikais, turėtų būti stipriai susirūpinę skolų spąstais, kurie įkalina milijonus vidurinės klasės moterų biuro kėdėse.
Elizabeth Warren & Amelia Warren Tyagi (2004) – The Two-Income Trap (p. 110-111)
Galiausiai, Richard Seymour paaiškina, kaip tradicionalistų ideologija naudojama pagrįsti ir įvesti regresines reformas. Be to, pasikliovimas šeimos rūpyba yra seksistiškas – neapmokamą darbą šeimoje dažniausiai atlieka moterys:
Valdžiai bandant reorganizuoti gamybą bei pakeisti klasių galios balansą, atakuojamas socialinis atlygis – tai yra atlygis už visuomenės funkcionavimui būtiną rūpybos veiklą, kuri kitu atveju neapmokamaa. Šitaip grįžtama prie tradicinės „šeimos vertybių“ arba patriarchijos ideologijos. David Cameron teigimu: „Šeima yra svarbiausias dalykas mano gyvenime. Aš manau, jog šeima turėtų būti pats svarbiausias dalykas valstybės gyvenime, nes tai yra geriausia gerovės valstybė, kurią esame turėję. Šeimoje auginami vaikai bei rūpinamasi senoliais bei visais kitais dalykais“. Paramos pragyvenimui apribojimai, tarp kurių yra ir „miegamojo kambario mokestis“ [bedroom tax], yra pateisinami bandymu jėga vėl apjungti išsklaidytas šeimas, tam, kad tiek jauni, tiek seni būtų ne valstybės, o dirbančių suaugusiųjų atsakomybė.
Richard Seymour (2014) – Against Austerity: How We Can Fix the Crisis They Made (p. 147)
Žmonės dažnai klausia – kas tie žmonės, kurie dalyvauja nacionalistų judėjimuose? Iš kur jie? Turėdami omenyje religinę pusę (Bažnyčia), Rusijos įtaką Lietuvoje bei verslo interesus, galime įvertinti kategorizaciją, kurią mums pateikia Graikijos parlamento narys Yanis Varoufakis. Jis įvardija, jog mes gyvename Autoritarizmo dvynių (Twin Authoritarianism) laikais, t.y. Liberaliojo Isteblišmento (Liberal Establishment) bei Nacionalistų Internacionalo (Nationalist International). Akivaizdu, jog patriotiniai, tradicionalistiniai, „šeimos vertybių“ judėjimai patenka į antrąją kategoriją.
Kaip taisyklė, kai visuomenėje pradedama kalbėti apie šeimos vertybes, galime būti tikri, jog jau nėra gerai. Tai reiškia, jog valstybinės ir socialinės paslaugos tapo tokiomis silpnomis, jog jos nebegali tinkamai visų aprūpinti ir dėl to jų funkcijos deleguojamos paskutiniam rūpybos bastionui visuomenėje – šeimai. Tai dar labiau prisideda prie šeimos apkrovimo ir tai toliau gilina visuomenines problemas.
Apibendrinant, tradicionalistų judėjimai yra reakcija į ekonominę nelygybę. Žmonių dalyvavimo priežastis nėra besąlyginis sutikimas su išreiškiamomis pozicijomis, o politinių alternatyvų paieška, nes liberalai yra giliai verslo kišenėse ir negali išspręsti ekonominės neteisybės. Todėl vadinti žmones kvailais, užmanipuliuotais, neišsilavinusiais, kaimu, vatnikais, alkoholikais yra niekas daugiau kaip atsisakymas pamatyti ir spręsti gilesnes problemas.
Kairiojo radikalaus biheviorizmo erdvė 