Įvadas į radikalųjį biheviorizmą (Pirma dalis – Gamtos mokslai ir selekcionizmas)

Šiame blog’e bus nagrinėjami žmogaus elgesio klausimai. Tam, kad mane potencialūs skaitytojai suprastų norėčiau tinkamai pristatyti ir apibrėžti paradigmą, kuria remiuosi – šioje įvadinėje įrašų serijoje bus išdėstyti pagrindiniai radikaliojo biheviorizmo filosofijos principai.

Pirmiausia, svarbu sutarti, jog įmanoma objektyviai/moksliškai nagrinėti tiek žmonių, tiek kitų gyvūnų elgesį. Turbūt logiška, jog turi egzistuoti priežastys, dėl kurių žmonės elgiasi taip kaip elgiasi ir turbūt taip pat logiška, jog tas priežastis įmanoma atrasti. Tai reiškia, jog mums reikia turėti pakankamai duomenų apie asmenį ir jo/jos elgesį. Šios informacijos pagalba įmanoma atrasti prasmingus ryšius tarp praeities įvykių ir dabartinio elgesio, taip jį paaiškintant, taip pat įmanoma nuspėti elgesį ateityje bei, suvokus elgesio susiformavimo mechanizmus, tinkamai jį kontroliuoti. Šis požiūris yra natūralistinis bei materialistinis monistinis, ta prasme, jog jokių kitų nei objektyvių duomenų aplinkoje, kuriuos galima užfiksuoti, nėra reikalinga paaiškinti objektyvius faktus. Ši filosofija išvystyta 1953 m. B. F. Skinner’io knygoje “Mokslas ir žmogaus elgesys“ (“Science and Human Behavior“). Elgesio kontrolės klausimas labai svarbus pats savaime ir prie jo dar sugrįšime, tačiau šiuo metu pakanka pastebėti, jog jau ir dabar plačiai praktikuojame elgesio kontrolę. Pats akivaizdžiausias pavyzdys yra vaikų švietimas – mes mokiname vaikus, kaip jie turėtų elgtis visuomenėje.

Radikalus biheviorizmas yra selekcionistinė filosofija, kuri išplečia Darviniškąją natūralios atrankos koncepciją. Evoliucijos teorija ir natūrali atranka yra kertiniai moderniosios biologijos akmenys ir jų yra mokoma mokyklose (bent jau Lietuvos biologijos pamokose) ir tai yra geras pagrindas suprasti radikalų biheviorizmą. Natūralios atrankos esmė yra, jog bruožai individų, kurie išgyvena ir turi palikuonių yra “atrenkami“ ir šie bruožai natūraliai išlieka sekančiose kartose. Rezultate, konkretaus bruožo paplitimas rūšyje kyla. Iš kitos pusės, bruožai individų, kurie neišlieka tampa retesni arba išnykę. Šis procesas visiškai savaiminis, nes nereikalauja jokių išorinių jėgų. Atranka vykdoma tik aplinkos, kurioje yra organizmai.

B.F. Skinner’is pritaikė natūralią atrakną individo elgesio pokyčiams jo gyvenimo metu – ši idėja vadinasi pasekmių atranka (Selection by consequences). Elgesys, kuris yra pastiprinamas (turi teigiamas pasekmes, pvz. maistas, pinigai, draugiškumas, saugumas ir t.t.) išlieka ir turi didesnę tikimybę pasikartoti ateityje, o tuo metu nepastiprinamas elgesys (neturi pasekmių arba turi neigiamas pasekmes) išnyksta. Analogija natūraliai atrankai aiški – procesas savaiminis ir vyksta vien pagal organizmo sąveikoje su aplinka. Veiksmingas elgesys nustatomas (kitaip “atrenkamas“) aplinkos. Kitais žodžiais, ne organizmas “pasirenka“, kokie veiksmai bus pastiprinti, o aplinkos sąlygos nulemia, koks elgesys veiksmingas.

Iš karto galima pamatyti, jog ši filosofija deterministinė (tačiau su išlyga) – ateities elgesys visiškai nulemtas organizmo praeities – (1) jo genetinio palikimo kaip rūšies atstovo (natūrali atranka) ir (2) jo individualios istorijos sąveikoje su aplinka (pasekmių atranka) ir dabartinės būklės (pvz. deprivacijos būklės). Svarbu paminėti, jog organizmas negali įgauti neribotos elgesio įvairovės, nes egzistuoja genetiniai apribojimai. Pavyzdžiui, aš rašau šį tekstą dėl to, jog esu žmonių rūšies atstovas su ilga socializacijos, skaitymo bei kitų patirčių istorija, tačiau nesvarbu kokios aplinkos sąlygos, niekada negalėčiau išmokti savo kojomis iššokti 5 metrus aukštyn.

Praeitoje pastraipoje paminėtą išlygą gali būti nelengva suvokti. Išlygos esmė liečia elgesio tikimybę. Bet kokiomis sąlygomis, įmanoma daugybė elgesio variantų su tam tikromis tikimybėmis. Pvz., jei aš noriu šiandien pavalgyti ne namie ir yra 3 galimybės, tikimybės gali pasiskirsti šitiap: kiniečių maistas (60%), pica (20%), mėsainiai (15%), kitas maistas (5%). Iš anksto nėra įmanoma pasakyti, kaip aš elgsiuos, tik nurodyti ateities elgesio tikimybę. Organizmo praeitis nulemia tam tikro elgesio tikimybę – kartais ši tikimybė arti 100% ir beveik garantuota, jog elgesys pasirodys. Pavyzdžiui, norint išeiti iš kambario, pirmiausia reikia atidaryti duris – durų atidarymas visada bus pastiprintas, nes jis sukuria galimybes kitiems veiksmams/pastiprinimams. Iš esmės, radikalus biheviorizmas yra probabilistinė (tikimybinė) deterministinė filosofija – praeitis nulemia ne konkretų elgesį, bet elgesio variantus ir jų tikimybes.

Apibendrinant, šią teoriją nesunku suprasti, bet gali būti sunku paaiškinti. Šiame pirmame įvadinės radikalaus biheviorizmo serijos įraše, aptariau radikalų biheviorizmą kaip gamtos mokslą, ryšį tarp natūralios ir pasekmių atrankos bei galiausiai paaiškinau elgesio tikimybės idėją. Pratęsiu šį įvadą sekančiame įraše.

Antra dalis —–>